Juozas Budraitis – apie meilę ir patriotizmą

Vasario 6 d. Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerijoje“ atidaryta garsiojo Lietuvos kino, televizijos ir teatro aktoriaus, diplomato, fotomenininko Juozo Budraičio fotografijų paroda „Mano kinas“. Pasitinkant dvi šventes – Šv. Valentino dieną ir Vasario 16-ąją – su 84-erių J. Budraičiu pasikalbėjome ne tik apie fotografiją, bet ir apie meilę bei patriotizmą.

– Kodėl parodos eksponavimui pasirinkote Šiaulius?

– Aš nežinau, kodėl. Reikia Ričardo (parodų kuratorius Ričardas Jakutis, – aut. past.) paklausti (šypsosi). Žinot, kaip yra? Kol niekas neparodo dėmesio, tol nesiryžti kažko daryti, siūlytis pats. Dabar pasiūlė, tai sutikau, jokios simbolinės ar mistinės reikšmės nėra.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografijos pasaulį?

– Tiesiog buvo tokia kino kasdienybė. Mes anksčiau dirbdavome po 8 valandas, ne taip, kaip dabar po 12 valandų dirba. Technika buvo prasta, tai jeigu saulės nėra, filmuoti negalim arba atvirkščiai – saulės per daug, o reikia, kad būtų tamsiau – sėdim ir laukiam. Tai ir vaikščiodavau su fotoaparatu kišenėj. Matai – vienas guli, kitas sėdi, trečias miega, ketvirtas žiūri tiesiai į mane, tai aš priėjęs paukšt ir nufotografuoju. Manimi pasitikėjo, juk kolega draugus fotografuoja. Kai kurie ir visokias grimasas darydavo, kiti tiesiog žiūrėdavo tiesiai į aparatą. Aparatas buvo tam labai tinkamas – nesvarbus ryškumas, atstumą nustatai maždaug ir fotografuoji. Man tiesiog tas ir buvo svarbu – turėti draugų, kolegų nuotraukų, kurias senatvėje galėsiu sklaidyti ir žiūrinėti. Kai jų turi, jos atgamina tai, ką buvai pamiršęs, pasąmonėje užkišęs. Smagu pasižiūrėti...

Vieną dieną patyrę fotografai, pamatę mano nuotraukas, sako: „Reikia rodyti“. Taip ir prasidėjo pamažu tas kelias – pirmos parodėlės, nuotraukų spausdinimai leidiniuose. Susidarė kolekcija, nuotraukos pradėjo keliauti ir po užsienį. Bet menininku fotografu būti nepretenduoju. Tiesiog čia kolegų fotografijos – mano laikas, mano kinas, mano kasdienybė.

– Ką mėgstate fotografuoti dabar?

– Dabar tai toks chaosas, nežinau, ką fotografuoti, nebemoku. Spaudžiu bet ką, bet vis tiek atsiranda tų nuotraukų. Mėgstu fotografuoti peizažus, interjerus, eksterjerus, viską, kas gražu. Patinka, kai švinta vasaros rytai... Patinka namie stebėti, kaip iš šešėlio išlenda, iš tamsos gimsta daiktai, jų detalės, kontūrai. Paskui ir spalva atsiranda...

Svetimų žmonių nefotografuoju, nes prie jų nedrįstu prieiti, prašyti. Dažniausiai tai būna pažįstami, draugai, giminaičiai.

– Ar turite mėgstamiausią, išskirtinę fotografiją šioje parodoje?

– Nepasakyčiau, kad tokių yra. Galbūt tiesiog vieną kitą geresnėmis laikau – V. Žalakevičiaus sėdinčio prie staliuko nuotrauka, I. Mirošničenko ir R. Adomaičio. Dar turiu vieną žmonos portretą (juokiasi), kurio niekam nerodau, labai geras portretas, labiausiai vykusi fotografija, padaryta 1968 metais.

– Esate kilęs iš Kelmės rajono, Liepynų kaimo, ar dar aplankote šią vietą?

– Mane trejų metų iš ten išsivežė į Klaipėdą, tai dažniau aplankau antrą tėviškę – Klaipėdą ir Švėkšną. Ten visas mano sąmoningas gyvenimas praleistas. Dabar tame krašte sesuo gyvena, brolio žmona, yra savų žmonių. O Kelmės r. nieko nebėra, net sodybos, kurioje gimiau. Ten atvykstu tik dėl savo gero draugo Algimanto Armono, Kelmės mažojo teatro steigėjo.

– Savaitraštis bus spausdinamas Šv. Valentino dieną, ar ši diena ką nors jums reiškia? Apskritai, kaip suprantate meilę? Kuo ji skiriasi jaunystėje ir dabar?

– Nieko man nereiškia ši diena (juokiasi). O meilė – tai gražus jausmas. Tik jis nėra ilgalaikis, juk meilė negali būti visą laiką. Kaip ir laimė – sekundžių, minučių reikalas. Meilė laikui bėgant tampa labiau prisirišimu, draugyste. Šiais žodžiais ją vadinti man jaukiau. Jaunystėje šis jausmas visai kitoks, kaip ir bet kas tuo laikotarpiu, juk tai jaunystė! Viskas smagiau, įdomiau, linksmiau, įsimintiniau. Žinoma, meilė kaip sąvoka yra graži, kaip kas ją supranta. Vienas jaučia labai daug, bet neprisipažįsta, kitas – prisipažįsta, bet nieko nejaučia. Tai geriau galbūt patylėti iš viso...

– Mums, lietuviams, svarbi šventė Vasario 16-oji. Ar ji reikšminga jums? Ko palinkėtumėte skaitytojams šia proga?

– Kaip ir kiekvienam lietuviui, taip ir man, Vasario 16-oji – tai valstybės atkūrimas, gimimas – svarbi ir brangi šventė. O Lietuvos žmonėms, skaitytojams palinkėčiau paprasto dalyko – mažiau kalbėti apie patriotizmą, bet daugiau būti patriotais. Būti patriotu – tai viską daryti taip, kad valstybei būtų geriau: geriau atlikti tai, kas tau skirta, užduota. Kiekvieną kampelį laikyti savo namais, tvarkytis juose. Patriotizmas yra ne žodinis, o veiksmo ir jausmo derinys. Mes Lietuvą garsinsim tik būdami išskirtiniai savo darbštumu – kai žmonės gerai gyvens, ekonominė situacija gerės, tada valstybė pati išgarsės pasaulyje. Jeigu tik cypausim ir cypausim, niekas nekreips dėmesio. Mes per daug maži esame, todėl tik darbu sukursim garsą apie save.

– Buvote diplomatas, dirbote Rusijos kultūros atašė, filmavotės daugelyje rusiškų filmų, esate apdovanotas „Draugystės ordinu“, „Garbės ordinu“. Kaip jaučiatės dėl to šiandien, Rusijai trečius metus tęsiant karą Ukrainoje?

– Na, aš į tą politiką nenoriu veltis, man nuo politikos britku. Apie tuos reikalus nenoriu net galvoti, bjaurastis.