Ar pievų žolė gali išjudinti Didžiasalio ir viso rajono ekonomiką?

Šlapynių ir pievų apsuptas Didžiasalis turi neišnaudotą gamtinį išteklių – žolę, sako gamtininkai. Galbūt šyptelėjote ar kilstelėjote antakius, tačiau pabandykime detaliau panagrinėti, kokią naudą žolė gali turėti kaimo apylinkių, o galbūt – ir viso Ignalinos rajono gyventojams.

Saugomos gamtinės vertybės ir ūkininkai gauna dideles išmokas

Lietuvoje labai sparčiai nyksta pievos ir kitos atviros ekosistemos – pelkės, šlapynės. Kartu su jomis prarandame ir daugybę augalų, vabzdžių, paukščių rūšių. Dėl to dedamos didelės pastangos, kad šias ekosistemas išsaugotume. Tokias teritorijas prižiūrintiems ūkininkams mokamos papildomos ir didesnės išmokos.

„Didžiasalio apylinkių šlapiose pievose (pavyzdžiui Dysnos upės slėniai) gali apsigyventi rečiausias Europos giesmininkas – meldinė nendrinukė. Šiam paukščiui saugoti skirtos specialios išmokos, siekiančios 297-330 eur už hektarą. Ir tai yra priedas prie įprastinių išmokų už ūkininkavimą – tiesioginių išmokų.” – sako meldinių nendrinukių apsauga besirūpinančio Baltijos aplinkos forumo vadovas  Žymantas Morkvėnas.

Gamtininkas taip pat priduria, kad tokioms išmokoms savo laukus deklaravę ūkininkai susiduria su galvos skausmu, kur dėti nušienautą žolę, nes jos yra daug, o gyvulininkystė Lietuvoje traukiasi. Išmokos sąlygos dėl gamtos gerovės reikalauja tą biomasę iš laukų išvežti. Galbūt galima šį iššūkį paversti ekonomine galimybe t.y. žolę paverti naudingu produktu?

Žolė gali būti naudojama kurui ir mažinti šilumos kainas

Vienas iš būdų panaudoti nušienautą žolę yra naudoti ją šilumai gaminti – deginti. Baltijos aplinkos forumas yra netgi atlikę studiją, kuri analizuoja, kaip Didžiasalio katilinę būtų galima pritaikyti tokiai veiklai. Toks sprendinys nuimtų rūpesčius nuo ūkininkų pečių, pakeistų dabar naudojamą kurą į gamtai palankesnę alternatyvą ir galbūt netgi mažintų šildymo kainas vietiniams. Žinoma, tam reikalingos papildomos investicijos, reiktų įrengti naują žolės biomasės katilinės sistemą, taip pat sukurti veikiantį modelį, kad žolės tiekimas būtų nuolatinis ir nesustotų.

Kita alternatyva – komposto gamyba

Kitas būdas panaudoti žolę – gaminti kompostą. Tam reikėtų įrengti kompostavimo aikštelę, rūpintis gauto produkto pardavimu. Galbūt kompostu taip pat būtų galima aprūpinti vietos gyventojus ir juo pakeisti gamtai labai žalingus substratus su durpėmis. Tokią veiklą panašiose teritorijose imasi vykdyti gamtininkai – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija Lietuvoje, Biebžos nacionalinio parko direkcija Lenkijoje.

Visgi, Ignalinos rajono mero Laimučio Ragaišio teigimu, didžiausias noras būtų, kad tokia veikla verstųsi ne valstybinės įstsaigos, o vietiniai ir taip kurtų darbo vietas tiek sau, tiek kitiems gyventojams.

Papildoma galimybė – turizmo plėtra

Na, ir dar viena ekonomikos sritis, kurią gali išjudinti kuriama žolės panaudojimo sistema – turizmas. Atkūrus vertingas gamtai teritorijas, galima formuoti naujus traukos objektus, kurti naujus turizmo pasiūlymus.

„Reikia suprasti, pavyzdžiui, kad tinkamai prižiūrint šlapynes, į Dysnos pievas gali grįžti meldinė nendrinukė. Paukštis, kurį pasaulyje šiuo metu galima pamatyti tik dviejose kitose Lietuvos vietose ir Lenkijoje. Patekimas į kitas šio paukščio buveines Ukrainoje ir Baltarusijoje dėl karo neįmanomas. Vien ši rūšis gali pritraukti paukščių mylėtojus iš viso pasaulio. O ką kalbėti apie kitas rūšis, kurios gyvena greta. Gamtos turistai – didžiulė ir Lietuvoje dar menkai išnaudota rinka.“ – pasakoja Ž. Morkvėnas.

Savivaldybė kviečia susidomėjusius žolės naudojimo galimybėmis kreiptis

Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis ragina vietinius, susiduriančius su žoles utilizavimo problema, turinčius idėjų dėl žolės panaudojimo kreiptis:

„Mes svarstome visas įmanomas galimybes, kaip išjudinti rajono ekonomiką ir padėti gamtai. Esame pasirengę investuoti ir savivaldybės lėšų, jei atsirastų vietos gyventojų palaikymas, galbūt – kompostavimo aikštelės operatorius. Jei jus sudomino tokia mūsų rajono plėtros sritis, susisiekite su savivaldybės darbuotojais. Kartu ieškosime sprendimų ir galimybių.”

Merą papildo gamtininkas Ž. Morkvėnas: „Jei žolės panaudojimo sistema būtų sukurta Didžiasalyje, tai rajonas galėtų būtų pavyzdžiu ne tik kitoms Lietuvos savivaldybėms, bet ir visai Europai, kaip sukurti save palaikančią sistemą, kuri spręstų labai aktualų pievų ir šlapynių išsaugojimo iššūkį – biomasės utilizavimą – ir tuo pačiu kurtų vertę vietos bendruomenei.”

Galbūt rajonui, kuris susiduria su vienu didžiausiu nedarbu Lietuvoje, turi didelį pašalpų gavėjų skaičių pievų „įdarinimas” gali tapti stipriu postūmiu geresnio gyvenimo link?