Už puikią premjerą Kaišiadorių kultūros centro aktoriams dėkojo ir rajono meras V. Tomkus.
Angle down Atgal

Metų sandūroje Kultūros centras virto namais

Daugelis dar prisimename, jog ne taip seniai kultūros centrai vadinosi kultūros namais. Gal ir gerai, kad pavadinimas pakeistas – juk centras gali būti visur, kur oficialiai nutarta, o štai tam, kad pavadintum namais, reikia kai ko žymiai daugiau, kas netelpa į griežtus apibrėžimus. Tai gali tik pajusti.

Tokiais namais metų sandūroje virto Kaišiadorių kultūros centras, paskutines 2019-ųjų valandas pakvietęs praleisti su savo teatro spektaklio premjera. Drąsu ir netikėta: netikėta todėl, kad to pas mus dar niekada nėra buvę (su teatro atsiradimu šią frazę pasitaiko ištarti vis dažniau); drąsu, nes sunku buvo prognozuoti, ar tokį vakarą kas nors benorės pakilti nuo šventinių stalų ir išeiti.

Į centrą – nežinia, bet į namus – taip! Susirinko didžiulis būrys žiūrovų, kurių čia, jautei, laukė: ir kultūros centro fojė, kaip ir dera šeimininkui, ateinančius sutinkantis direktorius Arnoldas Škimelis, visuomet nuoširdžia šypsena pasitinkanti jo pavaduotoja Aistė Blėdienė, gražių švenčių linkinčius atvirukus dalijantys būrelių vadovai, energingai skraidantis ir paskutinius parėdymus rikiuojantis teatro režisierius Jonas Andriulevičius...

Smagu buvo matyti taip gausiai susirinkusius ir šventiškai nusiteikusius kaišiadoriečius: medikus, įstaigų darbuotojus, mokytojus, senjorus. Išskirtinio įvykio nepraleido ir rajono vadovai: su visa šeima į premjerą atėjo savivaldybės meras Vytenis Tomkus, dvi jauniausias savo atžalas atsivedė administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius su žmona, su gėlėmis rankose premjeros laukė vicemeras Darius Vilimas, kiti.

Lyrinė komedija „Aš tave labai myliu, mama!" pagal N. Ptuškinos pjesę „Kol ji ruošėsi mirti“ padovanojo ir švelnaus humoro, ir šviesaus susimąstymo apie paprastus, tačiau kiekvieno mūsų gyvenime labai svarbius dalykus: artimuosius, gebėjimą dovanoti vieni kitiems meilę ir dėmesį, namų šilumą. Patikėti tuo, kad vyksta scenoje, buvo nesunku puikių aktorių dėka: Tatjanos vaidmenį atliko Vaiva Andriulevičienė, Igorio – Valdas Antanavičius, mamą Sofiją Ivanovną suvaidino Gintarė Vaiciekavičiūtė, temperamentingosios Dinos vaidmuo atgijo Astos Pelkutės asmenyje.

Sužavėjo santūri, tačiau labai įtikinama vaidyba, kai šauksmų, gestų, judesio nedaug, o štai jausmas – yra. Visiems aktoriams ir, be abejo, režisieriui Jonui Andriulevičiui, pilnutėlė salė atsidėkojo ilgais ir labai nuoširdžiais plojimais.

Po premjeros visi žiūrovai buvo pakviesti pakilti į antrąjį aukštą, kur ant balta staltiese (vėlgi – kaip namuose) užklotų stalų laukė taurės šampano, kurias kaišiadoriečiai kėlė už puikų spektaklį ir praeinančius metus, be viso kito, Kaišiadorims padovanojusius teatrą, už pilnus vilčių ir lūkesčių ateinančius.

Be abejo, buvo ir mero sveikinimas, ir gausi puokštė palinkėjimų, ir jaukus bendravimas su savo miesto žmonėmis, taip netikėtai bendruomeniškai ir jaukiai prie vieno stalo susirinkusiais tokį simboliškai svarbų vakarą.

...Dabar, kai ant sienų ir darbo stalų jau šviečia nauji kalendoriai ir ties skaičiais pažymėtomis dienomis jau rikiuojasi būsimų darbų ir susitikimų įrašai, gera prisiminti tą jaukų metų sandūros vakarą, priminusį, kaip įrašyta spektaklio premjeros lankstinuke, kad „patys svarbiausi gyvenime dalykai – šeima, lempa su gaubtu ir padengtas stalas. Namai, kuriuose esi laukiamas, esi reikalingas ir vien dėl to – laimingas“.

Tad būkim laimingi kiekvieną dieną kurdami savo namus – ir už asmeninių būstų slenksčio, ir tuos, bendrus, kurių vardas – Kaišiadorys!

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite