Notice: Undefined index: etapliusAdmin in /home/alfa/subdomains/etaplius/straipsnisDESKTOP.php on line 3
ETAPLIUS - „#MeToo“: kas yra tikrosios aukos ir skriaudikai?
REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2018 m. Kovo 9 d. 19:33

„#MeToo“: kas yra tikrosios aukos ir skriaudikai?

Šiauliai

(Ne)kaltieji. „Masėms, beatodairiškai panirusioms į medijose teliūškuojantį milžinišką informacijos vandenyną, visiškai nerūpi, kas yra apkaltintas, o kas – išties kaltas. Jų kritinis mąstymas miega giliu letargo miegu“, – sako J. Barevičiūtė. R. Venckaus nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


31170

Aktorė Julija Steponaitytė ir dailininkė Paula Bocullaitė – „#MeToo“ judėjimo Lietuvoje ambasadorės. Prieš keletą mėnesių žinomą režisierių Šarūną Bartą jos apkaltino nederamu elgesiu, taip paskatindamos prabilti kitus, galimai seksualinį priekabiavimą patyrusius asmenis. Tiesa, daugėjant viešų pareiškimų, tapo nebeaišku, kas yra tikrosios aukos ir tikrieji skriaudikai. Apie tai kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektore Jovile Barevičiūte.

– Tai, kad, Lietuvą purtant „#MeToo“ skandalui, dažniausiai linksniuojami menininkai, – tik sutapimas?

– Sunku pasakyti. Viena vertus, seksualinio priekabiavimo atvejų nesunkiai galėtume rasti kur kas daugiau ir tie atvejai tikrai neapsiribotų vien tik menininkais. Būtų paliesti ir mokslininkai, ir verslininkai, ir politikai, ir sportininkai, ir daugelis kitų. Tačiau ne visi skuba viešinti tokią patirtį ar juo labiau kelti skandalus.

Kita vertus, menininkai iš tiesų yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Jie – spalvingos, bohemiškos, ryškios, itin laisvai mąstančios ir bendraujančios asmenybės, neretai brėžiančios kitokias, nei įprasta, asmeninės erdvės ribas. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad tos ribos tam tikra prasme yra peržengiamos, nors pats menininkas apie tai nė nesusimąsto, juolab neturi jokių dviprasmiškų intencijų. Tai gerai žinau, nes pati užaugau menininkų šeimoje. Tad juos lengva apkaltinti įvairiais, netgi nebūtais dalykais – tereikia šiek tiek gudrumo ir išmanymo, kaip veikia tam tikri medijose naudojami ir žurnalistikoje taikomi modeliai.

– Vadinasi, „#MeToo“ judėjimas gali tapti puikiu būdu atkeršyti, susidoroti?

– Būdu kam nors už ką nors atkeršyti, susidoroti, suvesti sąskaitas gali tapti bet kas – net menkiausias pretekstas, kurį išprovokuoja pats nekalčiausias ir vien-prasmiškiausias dalykas. Tai vadinama drugelio efektu: drugelio sparnų virptelėjimas kitame pasaulio gale gali sukelti žemės drebėjimą.

Kam nors keršydamas arba siekdamas savireklamos, žmogus išties gali smarkiai apjuodinti kitą, sugadinti jo reputaciją. O masėms, beatodairiškai panirusioms į medijose teliūškuojantį milžinišką informacijos vandenyną, visiškai nerūpi, kas yra apkaltintas, o kas – išties kaltas. Joms rūpi tik
pats skandalas kaip nuotykis, kaip potyris ar kaip emocija. Jų kritinis mąstymas miega giliu letargo miegu. Kaip patikrinti, ar dešimt, o gal net dvidešimt metų skaičiuojanti istorija yra reali, ar dirbtinai sukurpta, jei nėra konkrečių empirinių įkalčių? Tad šiuolaikinių medijų laikais labai lengva tapti be kaltės kaltam.

– Galbūt Lietuvai reikėjo šio skandalo, kad būtų išvalyti seni pūliniai?

– Lietuvoje esama tiek daug giliai įsišaknijusių ir išties opių, sunkiai sprendžiamų problemų, o mes užsiimame kažkokiais niekalais ir blevyzgomis. T. y. seksualinio priekabiavimo skandalais, iš kurių didelė dalis yra tiesiog dirbtinai sukonstruota ir skirta masėms, nesugebančioms nuspausti savojo kritinio mąstymo mygtuko ir trokštančioms tik „duonos ir žaidimų“.

Aišku, tokia jau ta žmogaus prigimtis – mums maga pasilinksminti, pasismaginti ir nebūtinai vien etikos ribų neperžengiančiais būdais. Žmogus nori atsipalaiduoti, pamiršti savo paties nuobodžią kasdienybę, pulsuojančią įkyriu ritmu „namai–darbas–darbas–namai“. O nuo tos pilkos kasdienybės mus visada geriausiai atitraukia kitiems nutikę skandalai, kurie leidžia pasinerti ir įsijausti į kažkieno kito istoriją, kurpiamą pasakojimą, nuotykį ar intrigą žadantį naratyvą. Tai suteikia gyvenimui spalvų, emocijų, potyrių. Tai generuoja neįpareigojančių pokalbių temas. Mums nuolatos reikia įspūdžių, kurių pirmiausia ieškome kasdienybėje, darbo ir namų aplinkoje, tarp draugų, kaimynų, giminaičių ar kolegų. Ir, žinoma, lengvai ranka pasiekiamose medijose.

– Visuomenė „#MeToo“ judėjimui išties neliko abejinga. Žiniasklaidoje publikuojami liudijimai sulaukia daugybės komentarų, tačiau juos rašantieji empatija nespinduliuoja. Kaip tai vertinate?

– Žinote, interneto erdvėje po įvairiais straipsniais rašomų komentarų apskritai nevertinu rimtai. Paprastai tie komentarai – statistinių lietuvių absoliučiai spontaniškai kilusių reakcijų rezultatai. Kažkas išreiškia pašaipą, kažkas supyksta, kažkas įsižeidžia, kažkas sureaguoja pernelyg rimtai, kažkas specialiai dar labiau sutirština situaciją. Pasaulis margas it genio sparnas. Aš asmeniškai turiu savo nuomonę apie tokius vienas po kito sekančius seksualinio priekabiavimo skandalus. Toji nuomonė irgi yra aštriai pašiepianti ir ironizuojanti tų damų pasiviešinimus, kai po daug metų staiga buvo prisiminta, kaip koks nors kolega joms ant šlaunies padėjo ranką.

– Ne jus vieną stebina, kad galimos seksualinio priekabiavimo aukos prabilo ne iš karto...

– Manau, tai susiję su tam tikromis visuomenėje vyraujančiomis arba iš Vakarų ateinančiomis madomis. Išties egzistuoja ne tik aprangos, interjero, gyvenimo būdo, net vienokios ar kitokios intelektualinės mados – egzistuoja ir buvimo matomu, būdų išgarsėti mados. Ką tik nuvilnijusius seksualinio priekabiavimo skandalus vertinu būtent taip: vienas skandalas generuoja kitą skandalą, leidžiantį atsidurti dėmesio centre, leidžiantį nors keletą dienų pasijusti medijų žvaigžde. Skandalas po skandalo – grandininė reakcija, konjunktūros principas. Sukelti skandalą – tai nebūtinai reiškia susigadinti gerą reputaciją ar ją sugadinti kokiam nors garbingam ar gerai žinomam visuomenės veikėjui. Sukelti skandalą – tai gali reikšti galimybę pasidaryti sau reklamą, žūtbūt atsidurti dėmesio centre.

– Kaip manote, kodėl moterys stoja ginti vyrų, kaltinamų seksualiniu priekabiavimu?

– Žinote, aš irgi ginu šiemet nuvilnijusiuose seksualinio priekabiavimo skandaluose minimus vyrus, nors dažnai demonstruoju būtent stiprų moterišką solidarumą. Šįkart taip elgiuosi, vedama kritinio mąstymo ir puikiai suprasdama skandalų medijose konstravimo principus. Juos supranta ir kitos kritiškai mąstyti gebančios, intelektualios moterys. Be to, tos moterys, kurios yra vienaip ar kitaip artimos į skandalus įsuktiems vyrams, manau, stengiasi būti diskretiškos ir apginti savo sutuoktinių, draugų, giminaičių, artimų kolegų garbę. Ar elgčiausi kitaip, jei koks nors geras mano draugas ar giminaitis patektų į dirbtinai sugeneruotą skandalą? Tikrai ne. Ir čia suveikia ne koks nors seksualinis, o būtent žmogiškasis faktorius.

– Kaip apskritai atskirti: flirtas tai ar priekabiavimas?

– Flirtas visada neša su savimi žaismą, lengvą smagumą – flirtas dažniausiai yra visiškai nekaltas, neįpareigojantis, prasidedantis ir pasibaigiantis „sportiniu interesu“. Asmeniškai aš galiu maloniai flirtuoti su visiškai manęs nedominančiu asmeniu, geru draugu ar kolega. Nes tai tiesiog suteikia ryškesnių spalvų kasdienybei ir neša paprasčiausią atsipalaidavimą. Jokių dviprasmybių ar neaiškių konotacijų. Tuo tarpu priekabiavimas visada sąmoningas – priekabiautojas visada turės tikslingų ir, manyčiau, net piktų intencijų. Priekabiautojas visada žinos, kad jis priekabiauja ir kodėl tai daro.

Žinoma, flirto tam tikrais atvejais galima ir nesuprasti, neatpažinti. Tuomet flirtuojantysis arba nemoka subtiliai flirtuoti, daro tai ne laiku ir (ar) ne vietoje arba tas, su kuriuo flirtuojama, tesugeba menkai kritiškai mąstyti ir nesupranta flirto kaip humoro ar kaip neįpareigojančio žaidimo. Žinote, manau, kad, kai kolegos ilgai dirba kartu, kai kurie iš jų – net vyras ir moteris – ilgainiui gali sueiti į nuoširdžius draugiškus santykius, neretai peržengiančius įprastines darbo santykių ribas. Tačiau jie tikrai nebūtinai išsirutulioja į kokius nors romantinius ar šeiminius santykius ar juo labiau į seksualinį priekabiavimą. Tiesiog esu tvirtai įsitikinusi, kad šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje vyras ir moteris išties gali būti tik draugais ar net labai gerais draugais, be jokių seksualumu paženklintų atspalvių.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA