Angle down Atgal

Meras Ričardas Malinauskas: „Matydamas, kas vyksta mūsų valstybėje, jaučiuosi lyg sapnuočiau košmarą“

Praėjusią savaitę meras dalyvavo gausybėje susitikimų sostinėje ir savivaldybėje, svečių ložėje stebėjo Prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją, dalyvavo svarbiame posėdyje dėl Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, lankėsi Aplinkos ministerijoje. Be to, išgirdo Aukščiausiojo Teismo sprendimą Druskininkams svarbiu klausimu. Apie šių dienų aktualijas kalbamės su Druskininkų meru Ričardu Malinausku.

– Vakar lankėtės Aplinkos ministerijoje, susitikote su ministru, atsakingais darbuotojais. Kokios buvo pokalbio temos?

– Aptarėme Druskininkų kurorto teritorijos ribų išplėtimo klausimą, taip pat ieškojome sprendimų, kaip pas mus panaudoti saulės baterijas elektros energijos gamybai. Turime norą kai kuriuose svarbiuose objektuose statyti saulės baterijas ir tikslingai panaudoti jų pagamintą elektros energiją. Tai padėtų išspręsti ekonomines ir ekologijos problemas.

Naujojo Druskininkų kultūros centro statybos įsibėgėjo. Susitikote su už šį projektą atsakingais darbų organizatoriais. Kokia situacija statybų fronte?

– Statybos juda į priekį, tvirtinami statybų duobės šlaitai. Visi darbai vyksta sklandžiai , pagal planą. Svarbiausias uždavinys, kurį esame nusibrėžę, iki žiemos padaryti didžiąją dalį gręžtinių polių ir polių jungčių, kad žiemą neslinktų smėlis ir vėl nereiktų visko daryti iš naujo.

– Vienas iš svarbiausių uždavinių – lėšų paieškos. Tuo klausimu lankėmės pas Premjerą, taip pat bendravome su Vidaus reikalų ministerijos vadovybe, atsakingais specialistais. Visi pritaria projektui, sutinka su tuo, kad šis objektas yra reikalingas. Neabejojame, kad anksčiau ar vėliau kultūros rūmai bus pastatyti. Tokių rūmų reikėjo seniai, bet tam , kad tai įvyktų , reikėjo tam tikrų sąlygų ir laiko. Druskininkai turės rūmus,jie bus tokie, kad galėtume didžiuotis prieš vaikus ir anūkus. Tai ne kaprizas, tuščios ambicijos ar noras pasipuikuoti, tai -- tarptautinio kurorto statusą turinčių Druskininkų poreikis, tai yra būtinas atributas tenkinant kultūrinius turistų poreikius, kad galėtume drąsiai sakyti, jog dirbame kultūrinio turizmo srityje.

– Šią savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko pirmasis išplėstinis XI Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, kurios vyks 2021 metais Druskininkuose, Darbo grupės posėdis. Jūsų esate šio Darbo grupės pirmininkės pavaduotojas. Kas buvo svarstoma posėdyje?

– Jame dalyvavo didžioji dalis darbo grupės, kurioje yra 26 įvairių institucijų atstovai, narių. Kai kurie komisijos nariai, ypač užsienio lietuvių bendruomenėms atstovaujantys tautiečiai, aktyviai domėjosi, ar žaidynėse nebus tokių nesklandumų, kurie gadino nuotaiką per praėjusias žaidynes, kurios vyko Kaune. Noriu priminti, jog po praėjusių žaidynių Kaune, kurios nebuvo sklandžiai organizuotos, kai kurie užsienio lietuviai abejojo, ar apskritai verta tokias žaidynes organizuoti. Dar tada, kai pretendavome surengti Druskininkuose šias žaidynes, pateikiau argumentuotą pristatymą, kuris įtikino visus, jog tikrai galėsime jas tinkamai surengti Druskininkuose.

Per posėdį pristatėme žemėlapį, kuriame nurodyta, kurioje Druskininkų vietoje vyks kiekvienos iš sportinių rungčių kovos. Pasakojome apie planuojamus atlikti infrastruktūros tobulinimo darbus. Pakvietėme į Druskininkus atvykti tų sporto šakų, kurios įtrauktos į žaidynių programą, federacijų atstovus ir įvertinti mūsų siūlomas rungtynių vietas. Pateikiau pasiūlymų dėl kultūrinės žaidynių programos ir dėl žaidynių atributikos. Visi pritarė pasiūlymui , kad žaidynių proga būtų išleistas specialus pašto ženklas, vokas, moneta, atminimo ženkliukai – tie dalykai, kurie turi išliekamąją vertę.

Jau kalbėjausi su Lietuvos banko ir Lietuvos pašto vadovais dėl proginės monetos ir pašto ženklo leidybos. Jie pritarė mano idėjai.

Posėdžio metu nusprendėme kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad jis taptų žaidynių globėju.

– Prieš keletą dienų priimtas Aukščiausiojo Teismo verdiktas „Vijūnėlės dvaro“ byloje. Nurodyta pastatą nugriauti. Ką apie tai galvojate?

– Šioje situacijoje labiausiai pergyvenu, kad dėl to, kas vyko šešerius metus, nukentėjo nekaltas žmogus, šio pastato savininkas. Aš jį paskatinau imtis šio projekto, nes buvau ir esu tikras, kad tam yra visos teisinės galimybės , kad pastatas papuoš Druskininkus. Negalėjau net įsivaizduoti, kad prieš mane ir Druskininkus susivienijusi politikų, teisėjų, prokurorų ir aukščiausių šalies vadovų grupė sugebės paversti balta juodu.

Druskininkai buvo įvardijami pavyzdžiu visai Lietuvai, buvau socdemų partijos vicepirmininkas, politikos kuluaruose vadinamas būsimuoju Premjeru, o kai kurių tarnybų pažymose net įvardintas, kaip „reguliuojantis valstybę“, ko gero, buvo duotas nurodymas mane pastatyti į vietą. Susidorojant su manimi tuo pačiu buvo tikimasi susidoroti ir su socialdemokratais. Apie tai žinojau jau prieš penkerius metus.

Prie Vijūnėlės statomas privatus pastatas tapo viena iš sudėtinių mano „sutvarkymo“ plano dalių, kaip ir dešimtys įtarimų savivaldybei bei triukšmas aplink mano sodybą Latežeryje, taip pat nebūtų problemų ieškojimas vandens pramogų parke.

Vietiniai aktyvistai Šarkus ir Trinkūnas visą planą įgyvendino idealiai, tik realių faktų nesurado. Man kyla klausimas, ką reikėjo apie mane pripasakoti Prezidentei, kad ji mane taip pasmerktų. Tiek žmonių buvo priversti priiminėti neteisėtus sprendimus! Ko gero juos gąsdino, žadėjo postus. O tie, kas bandė ieškoti tiesos, kas atstovavo mums teismuose, buvo įtraukiami į „juoduosius sąrašus“.

Ar neatrodo jums, mieli žmonės, kad visos Druskininkų juodinimo istorijos būtų pasibaigusios, nes ir STT ir prokurorai nerado kabliukų mūsų atžvilgiu vykdomuose tyrimuose, jei ne metinis Prezidentės D.Grybauskaitės pranešimas. Ten „Vijūnėlės dvaro“ istorija buvo pateikta kaip blogas pavyzdys. Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Teisiniai dalykai nuėjo į antrą planą, o viršų paėmė metinį pranešimą“ išgirdusių“ teisėsaugininkų uolumas.

Liūdniausia tai, jog dabar visuomenėje suformuota nuomonė, jog pastatas prie tvenkinio pastatytas neteisėtai. Iš gatvėje sutiktų šimto žmonių beveik visi nežinotų tikrosios situacijos ir apie mūsų teisumą įrodančius dokumentų kilogramus.

Su šitais dokumentais, kurie surinkti pastato prie Vijūnėlės tvenkinio byloje, normalioje valstybėje galėtum įrodyti ar išteisinti dėl šimto žmogžudysčių. Čia vyksta kosmosas. Kartais atrodo, kad matydamas tai, kas vyksta, sapnuoju košmarą. Aš suprantu, jog politikams su sąžine yra problemų, bet jei mes gyvename teisinėje valstybėje, kodėl kai kurie teisėjai ir prokurorai gali tyčioti iš žmogaus? Juk šie žmonės turėtų saugoti įstatymą.

Kai dėl teisėsaugos viražų kreipiesi pagalbos į kai kuriuos Seimo narius, tai jie susigūžia ir sako:“ Mes žinom, kas vyksta, bet pas mus juk teisinė valstybė, mes negalime įsikišti“. Teisėsauga pas mus -- „šventa karvė“. Pažiūrėkite, kiek ordinų išdalinta toms “šventoms karvėms“ – kai kuriems prokurorams , teisėjams, o vienas iš jų net gavo ypač solidų prizą – postą Europos teisingumo teisme.

Kažkada gyvenime galvojau, kad jei su kuo susiginčijai, eik į teismą, padės išspręs ginčą. Mieli žmonės, darykite bet ką, kad tik nereiktų turėti reikalų su teismu. Labiausiai pelnytas atpildas teisėjams ir prokurorams už tai, ką jie su Druskininkais darė tuos aštuonerius metus – juos pačius priversti savo kailiu viską pajusti -- pereiti tuos teisinius kryžiaus kelius, kuriuos mes praėjome – sunaikinti turtą, paniekinti, pažeminti. Tik tas, kuris patirs tokį košmarą, sugebės suprasti, kaip tai baisu, kaip tai varo į neviltį ir visišką nusivylimą valstybe.

Tai, kas buvo daroma su manimi ir Druskininkais paskutinius aštuonerius metus, galiu palyginti su Hitlerio, Stalino ir Berijos veiksmais kartu sudėjus. Visa tai vyko lėtai ir skausmingai.

Kaip gyventi, kaip miegoti, kai iš tavęs padaro visišką idiotą? Man reikia pirkti teisingumą? Man Lietuvoje padarykite vieną dalyką – suteikite galimybę atsakyti už tai, ką esu padaręs.

Kadangi vertinu druskininkiečių pasitikėjimą ir jiems duotus pažadus, neturiu teisės imtis drastiško žingsnio, apie kurį, atvirai kalbant, kartais pagalvoju -- bėgti iš Lietuvos neatsigręždamas, kad likusį gyvenimą nugyvenčiau oriai.

Su Lietuvos teise ir teisingumu viskas tapo aišku. Pastato savininkas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, tačiau skundo nagrinėjimas gali vykti ir po kelerių metų, kai pastato nė ženklo neliks.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite