N. Vasiukonienė jau nesuskaičiuoja, kiek iš viso sukūrusi meninių darbų.
Angle down Atgal

Menininkė, į pasaulį žvelgianti mylinčiomis akimis, tapo dvigubus paveikslus

Draugių neturinčios lazdijietės daugelis moterų nesupranta, ji jų – taip pat.

Lazdijietė tapytoja Nijolė Vasiukonienė jau daug metų savo gyvenimą įprasmina ne tik kasdieninėje darbinėje veikloje, bet ir kūryboje, kurios spektras išties platus. Be tapymo menininkė dar užsiima drabužių modelių kūrimu, siuvimu, mezgimu. N. Vasiukonienės paveikslų parodomis pastaruoju metu grožėjosi arba dar tebesigroži Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaityklos, Lazdijų krašto muziejaus lankytojai.

Koją pakišo istorija

Jaunystėje Nijolė svajojo tapti dailininke. Tėvai irgi buvo menininkai, tėvas tapė paveikslus, o mama – rankdarbių mėgėja. Druskininkuose baigusi dailės mokyklą, bandė stoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Ji puikiai išlaikė piešimo, kompozicijos praktinius egzaminus, tačiau koją pakišo istorijos egzaminas. Merginai buvo patarta pasimokyti istorijos ir po metų vėl stoti į institutą. Tada jai iškilo dilema: ką per tuos metus naudingo nuveikti? Pagalvojo, kad, užaugusi bendrabutyje, nemoka skaniai gaminti valgyti. Taigi nusprendė įgyvendinti šį savo norą ir tapo virėja. Istorijos ir dailės mokslai liko nuošalyje, tačiau, pasak N. Vasiukonienės, ji dėl to nė kiek nesigailinti. Yra patenkinta savo pasirinkimu, nes turi mėgstamą darbą, o kurti gali į valias, kada tik panori. Virėjos darbas, menininkės teigimu, fiziškai nelengvas, ji pavargstanti, bet užtat galva rami. Aplanko šviežios mintys, kai prisėda prie molberto tapyti ar kurti kitą meną. „Esu nenuorama, kai užplūsta noras piešti – piešiu, megzti – mezgu, siūti – siuvu“, – tvirtino moteris.

Nijolė – tikra auksarankė, kuria netgi drabužių modelius. Ir į mūsų susitikimą atskubėjo pačios sumodeliuotu ir pasiūtu kostiumėliu, į kurį įkomponuotos megztos ir medžiaginės detalės. Spalvos suderintos, viskas atlikta taip kruopščiai, kad sunku patikėti, jog kostiumėlis ne iš mados ateljė, o jos rankų darbo. Moteris teigė turėjusi gražų ilgą rudą sijoną, kurį netyčia lygintuvu pridegino, taigi sugalvojo jį atnaujinti, sukurdama naują modelį.

Pasak menininkės, ji gyvenime ir šilto, ir šalto mačiusi, todėl moka pati padaryti daugelį darbų, netgi pasikirpti sau plaukus.

O jau kiek sukūrusi meninių darbų, turbūt ir pati nesuskaičiuoja. Anksčiau tapė ir šventųjų paveikslus, siuvo rankinukus, užsiėmė grafika, origamiu – visko ir neišvardinsi. Visos Lazdijų mokyklos-darželio „Kregždutė“ patalpos išdabintos jos piešiniais. Menininkės kūriniai puošia ir daug lazdijiečių butų bei namų vidų. Piešė pažįstamų paprašyta net ir tai, kas jai nelabai patiko.

Pastaruoju metu Nijolė tapo paveikslus, kuriuose karaliauja gamtos grožis, besikeičiantis ne tik metų sezono laikais, bet ir kiekvieną akimirką. Pasak žymaus amerikiečių poeto, eseisto Ralfo Voldo Emersono, gamta – amžinai besikeičiantis debesis, niekuomet nebūdama tokia pat, ji visuomet išlieka pačia savimi. Gamta menininkei – tikras susižavėjimo ir neišsenkančios kūrybos šaltinis.

„Labiausiai mėgstu tapyti gamtą. Nors apskritai svarbu ne ką tapyti, o kaip. Darbas turi būti atliktas su polėkiu, kad lengva būtų žiūrėti. Esu ieškojusi savų spalvų, savojo stiliaus, esu nutapiusi ir avangardinio stiliaus paveikslų. Dabartinėje mano kūryboje atsispindi tyla ir ramybė, vyraujanti ir mano gyvenime“, – pasakojo tapytoja. Gyvendama Juodkrantėje, kur dirbo virėja, taip pat nutapė nemažai peizažų su jūra, pajūrio motyvais. Vienas iš įdomesnių pastarųjų metų motyvų – žiemos spalvomis nutapytos tulpės, rožės. Pasitelkusi vaizduotę, jas nutapė taip, kaip atrodytų žydinčios šiuo atšiauriu metu.

Nors pati menininkė kuklinasi, sako nesukurianti kažko labai ypatingo, bet, turėdama tokią Dievo dovaną, jaučiasi laiminga. „Niekuomet savęs neverčiu kažką daryti, bet jei darau, tai darau tik su meile. Tuomet viskas puikiai pavyksta“, – kalbėjo Nijolė, pridurdama, jog gyvenimas – tik akimirkos, todėl jas reikia tinkamai išnaudoti. Labai svarbu, kaip jas praleisi – ar verksi ir skųsiesi, ar skirsi kūrybai. Daugelis žmonių esą labai skubina gyvenimo įvykius, todėl nepastebi aplink viešpataujančio grožio, yra pikti, nesugeba niekuo džiaugtis šiame gyvenime. Tokiems menininkė patarianti sustoti, nesiversti per galvą ir apsidairyti – išgirsti, kaip čiulba paukšteliai, pasigėrėti gėlės žiedu ar žemėn krentančiais lapais. „Deja, realybėje ne vienas žmogus tokiomis nuostabiomis rudens dienomis skuba namo, nematydamas krentančių lapų grožio, o piktindamasis, kad jie maišosi po kojomis. O juk jų tuoj nebus, todėl vertėtų džiaugtis šiomis stebuklingomis gamtos sukurtomis akimirkomis“, – sakė menininkė.

Negalėtų gyventi be meno

Nijolė paveikslus tapo ant kartono, nes drobė brangiai kainuoja. O juk sukūrus paveikslą, jį dar reikia ir įrėminti, kas taip pat pareikalauja nemažai lėšų. Staliai rėmelių nedaro, jiems neapsimoka gaminti mažais kiekiais. Taigi dabar rėmelius vežasi net iš Panevėžio. Bankrutavus kartono gamyklai, negavo kur nusipirkti ir kartono, todėl išradinga menininkė ir čia rado išeitį – paveikslus tapė ant abiejų pusių. Namuose ji sukaupė jau nemažą savo dvigubų kūrinių kolekciją. Pakeisdama paveikslų puses, ji vis kitomis spalvomis, kitomis nuotaikomis, kitais vaizdais nušviečia gyvenamųjų kambarių interjerą.

N. Vasiukonienė pripažįsta, kad negalėtų gyventi be meno. Dažnai jai reikia ir ramybės, pabuvimo su savimi, todėl namuose tuo metu būna tylu, girdėti tik laikrodžio tiksėjimas. Tik ramybėje ji atrandanti gyvenimo pilnatvę ir laimę. Visi šeimos nariai supranta ir gerbia jos norus.

Visuomet užsiėmusi menininkė dėl laiko stygiaus sako neturinti ir draugių. Gal, kai pensijoje būsianti, tada užmegsianti artimesnes draugystes. Nors tikrą draugę, anot jos, susirasti sunku. Daugelis moterų jos ir nesupranta. Ji jų – taip pat. Sakysime, vasarą pažįstamos skundžiasi, kad oras „užkniso“, nes lyja, blogos atostogos, negali nei prie ežero nuvažiuoti, nei šašlykų išsikepti... Tuo tarpu Nijolei toks oras – atgaiva širdžiai, kūrybos pliūpsnis, nes tuomet negali dirbti lauko darbų, todėl prisėdusi prie molberto tapo, atsiduoda kitai kūrybai. Ji suranda laiko ir palepinti savo šeimą skaniais valgiais, saldumynais, savaitgaliais nesibodi spurgų išvirti, tortą iškepti jai – vienas juokas.

N. Vasiukonienė, kai turi laisvesnio laiko, ypač žiemą, mėgsta skaityti. Praėjusią žiemą perskaitė net 17 knygų. Jos mėgstamiausia rašytoja – Virginija Endrius, kurios kūriniai, pasak menininkės, gyvenimiški, griebiantys už dūšios.

Moteris Lazdijų nepeikia, tvirtina, kad čia gyvendama jaučiasi laiminga. „Visur, kur tik nori, gali nueiti pėsčiomis, graži gamta, jaukus miestas. Kol turi rankas ir kojas, gali viską daryti. Neigiamo nieko tikrai nematau“, – kalbėjo Nijolė, džiaugdamasi, kad dirba mėgstamą darbą, nes jei jo neturėtų, tada būtų sunkiau.

Taip pat ji stengiasi neprisidaryti savo gyvenime problemų, tuomet nereikia jų spręsti, o nuo piktų žmonių, jų skleidžiamos neigiamos energijos stengiasi atsitverti nematoma siena.

Kiekvienas, pabendravęs su pozityviai nusiteikusia menininke, žiūrinčia į šį pasaulį mylinčiomis akimis, ir pats gauna dalelę tos šilumos, optimizmo, noro džiaugtis gyvenimu.

Nuotr. iš asmeninio archyvo.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite