Angle down Atgal

Me­di­ci­na už Vil­niaus ir Kau­no: ką ma­to re­zi­den­tai?

„Pa­ma­ty­ti, ko­kia yra tik­ro­ji ša­lies me­di­ci­na, ga­li­ma re­gio­nų li­go­ni­nė­se“, – sa­ko gy­dy­to­ja re­zi­den­tė Mig­lė Ged­mi­nė. Šio tei­gi­nio es­mę ji pa­ju­to sa­vo kai­liu, ta­čiau iki šio su­pra­ti­mo tu­rė­jo ge­ro­kai per­lip­ti per sa­ve, rink­da­ma­si pu­sant­rų re­zi­den­tū­ros me­tų pra­leis­ti ne Vil­niu­je ar Kau­ne, o Šiau­liuo­se, pa­dir­bė­ti Jo­niš­ky­je ir Ma­žei­kiuo­se. Ji ne­sle­pia: ge­rų žo­džių apie re­gio­nus stu­di­jų me­tu be­veik ne­gir­dė­jo, ta­čiau as­me­ni­nė pa­tir­tis kal­ba kar­di­na­liai prie­šin­gai.

Lietuvoje nėra tik Vilniaus ir Kauno“

Migle, kai rinkaisi mediko specialybę, mintyse save matei tik Vilniuje?

– Rinkdamasi specialybę, galvojau tik apie mediko kelią bendrai – kaip apie duoklę kitiems žmonėms. Niekada nesusimąsčiau, kur galėčiau dirbti. Negalvojau, kad dirbsiu Vilniuje, užsienyje ar Lietuvos kaime. Tik po studijų buvau tikra, kad dirbsiu užsienyje. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad vietoj užsienio nusprendžiau likti čia ir padaryti taip, kad Lietuvoje man pačiai būtų gera. Tuomet prasidėjo rezidentūra ir veikla NVO. Būtent savanoriaudama ir dirbdama su bendraminčiais, supratau, kad Lietuvoje nėra tik Vilniaus ir Kauno, kur galiu mokytis, ne tik trečio lygio ligoninėse galiu dirbti.

Tik­rai yra la­bai daug spe­cia­ly­bių, kur re­zi­den­tai ne­gau­na tin­ka­mos edu­ka­ci­jos, nes jų yra per daug vie­no­je vie­to­je. (M. Ged­mi­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Tik­rai yra la­bai daug spe­cia­ly­bių, kur re­zi­den­tai ne­gau­na tin­ka­mos edu­ka­ci­jos, nes jų yra per daug vie­no­je vie­to­je. (M. Ged­mi­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kodėl svarstei apie užsienį?

– Manau, kad medicina iš principo visur yra panaši, bet medicinos edukacija skirtingose šalyse labai skiriasi. Norėjau kuo aukštesnio lygio medicinos edukacijos, buvau įsitikinusi, kad tai gauti galiu tik užsienyje, kad Lietuva į geriausias pozicijas šiuo klausimu kol kas negali kandidatuoti. Galų gale likau savo šalyje, nes tikėjausi prisidėti prie pokyčio tėvynėje.

Stereotipas – jei dirbi regione, esi prastesnis

Regionai vaizduojami kaip provincijos, neperspektyvios vietos. Kokį turėjai požiūrį į regionų ligonines ir kokį jį suformavo universitete?

– Iš tikrųjų visą laiką per studijas ir iki šiol niekada nebuvau girdėjusi jokio pasididžiavimo bet kuriomis kitomis ligoninėmis, nei aš tuo metu buvau ir mokiausi. Jei mokiausi Vilniuje, niekada negirdėdavau jokių pagyrų kitai ligoninei. Kartais vyresnieji kolegos netgi tiesiai sakydavo, kad nereikia pasitikėti tuo, ką daro gydytojai regionuose, reikia gydyti pacientus sostinėje, kad būtų patikimiau, net jei pacientas gyvena toli nuo Vilniaus. Nebuvo daug konkrečių neigiamų pavyzdžių dėl periferijoje esančių ligoninių darbo, bet nebuvo ir palaikymo ar pagyrimų. Susidarė toks įspūdis, kad jeigu dirbi kur nors ne Vilniuje ar neuniversitetinėje ligoninėje, tai esi kažkuo prastesnis, gal net ne taip labai nori rūpintis pacientais.

To stereotipo atsisakyti buvo labai sunku… Yra susidaręs įspūdis, kad medikas negali daug pasiekti neuniversitetinėje ligoninėje. Žinoma, yra specialistų, kurie savo darbe turi naudoti naujausias technologijas, kurie gali dirbti tik trečio lygio ligoninėje – tuomet jie neturi jokio kito pasirinkimo Lietuvoje, tik Vilnių ar Kauną. Bet tokių specialybių yra labai nedaug, tad iš esmės didžiausias medicinos laukas yra skirtas visai Lietuvai: šeimos, vaikų gydytojai, chirurgai, anesteziologai ir t. t. Visi jie laukiami išskėstomis rankomis regionuose.

Iš to, ką spėjau pamatyti, atrodo, kad periferijoje medikui bus suteiktos visos norimos sąlygos, jei tik atvažiuos. Jei tik nori kažką naudingo ir kokybiško padaryti regione, tau visi padės, palaikys visomis prasmėmis. Aišku, Utenoje gal negausi gama peilio, bet gausi visas priemones, kurių iš tikrųjų žmonėms reikia čia ir dabar. Ten niekam nereikia to gama peilio, tereikia tinkamų medikamentų, laboratorinių tyrimų ar specialistų. Visur yra skirtingi poreikiai, juos ir reikia atliepti. Nereikia tapti dar viena trečio lygio universitetine ligonine regione. Ne tokia medicinos sistemos esmė.

Kaip manai, kokia yra didžiausia problema, kad Vilniaus ir Kauno studentai lieka ten, nors jų ir taip daug, patirties gauna mažai, palyginti su galimybėmis mažesniuose miestuose, kur jų taip laukiama? O gal čia problema kita – laisvalaikis, mažos bendruomenės, todėl jaunimas to kratosi?

– Pabaigę rezidentūrą žmonės dažniausiai kuria šeimas ir turi visas galimybes bet kur Lietuvoje susikurti sau tinkamą laisvalaikį. Problema turbūt ta, kad labai vengiama išleisti rezidentus mokytis kitur. Automatiškai jie per labai ilgą laiką – 6 metus medicinos studijų ir dar 3–6 metus rezidentūros – nepamato nieko kito, tik trečio lygio ligonines, gal labai nedaug kitų vietų. Bet niekas realiai nepamato, kas yra regionų medicina. Mūsų rezidentūroje nėra tikslo, kad būsimi savarankiški gydytojai pamatytų, kokia yra tikroji šalies medicina, ko iš tikrųjų reikia Lietuvos žmonėms, koks gali būti ryšys su pacientais, kokios bendruomenės buriasi mažesniuose miestuose.

Jei žmonės neišvažiuoja į regioną per visą savo mokslo laikotarpį, susidaro klaidingą įspūdį, kad kitur išsikraustyti neverta, ir susikuria savo gyvenimą toje vietoje, kur mokėsi. Suprantu, kodėl tokioje situacijoje nebesinori išvažiuoti. Tai nepriklauso nuo laisvalaikio ar siauro mąstymo. Tai priklauso nuo to, kur žmogus jau įleido šaknis, kur jam saugu. Sunku paimti ir išlipti iš komforto zonos, kai net nežinai, kas tavęs laukia. Neįsivaizduoji, kas yra Kelmėje, Mažeikiuose ar Joniškyje.

Kodėl neišleidžiama iš universitetinių ligoninių? Rezidentai yra nemokama darbo jėga, o jų vadovai dirba tose ligoninėse ir, žinoma, rezidentus nori turėti šalia savęs. Tikrai yra labai daug specialybių, kur rezidentai negauna tinkamos edukacijos, nes jų yra per daug vienoje vietoje, gydytojai specialistai praranda interesą kažko išmokyti. O regionuose iš tikrųjų rezidentus labai nori mokyti, leisti pačiupinėti, patirti visą mediciną. Taip, regionuose trūksta supratimo apie edukaciją ar švietimą, nes gydytojai nėra universiteto darbuotojai, bet valstybė kol kas ir neinvestuoja nieko į tai, kad edukacija regionuose vyktų.

Pamatyti tikrąją Lietuvos mediciną

Gal tai švietimo sistemos bėda, kad nėra raginama per rezindentūrą rinktis regionų? Ko reikėtų, kad situacija pasikeistų?

– Su kolegomis jaunais medikais mes jau ilgą laiką bandėme įrodyti, kad reiktų plėsti edukaciją regionuose, padėti rezidentams išvažiuoti kitur. Manau, po truputį tie žingsniai jau dedami. Vis daugiau atsiranda norinčiųjų išvažiuoti, vis daugiau atsiranda rezidentų vadovų, kurie sutinka leisti kažkur išvykti. Aišku, svarbiausia tai, kad Lietuvoje keičiasi medicinos edukacijos sistema ir abu universitetai turi ilgainiui pradėti mokyti pagal pakopinių kompetencijų sistemą, kurioje taip pat labai daug kalbama apie tokią edukaciją, kuomet rezidentai galėtų važinėti po regionus ir kaupti savo kompetencijas.

Per savo rezidentūros metus, kai pusę praleidau Vilniuje ir pusę Šiauliuose, daug išmokau Šiauliuose. Ten turėjau daug daugiau galimybių ir daug daugiau dėmesio ir palaikymo iš kiekvieno gydytojo. Dėl buvimo regione tikrai neprarandu galimybės žinoti naujausių gydymo ir diagnostikos standartų – tai yra teorinės žinios, kurias galiu plėsti būdama bet kur. Rezidentūrai tinkama vieta priklauso nuo to, kiek galiu pati pačiupinėti savo rankomis, kiek galiu atlikti procedūrų, diagnozuoti ligų, kiek gaunu savarankiško darbo ir pan. Kai kurių specialybių rezidentams šiuo metu to labai trūksta.

Kuo rezidentūra Šiauliuose skyrėsi nuo rezidentūros Vilniuje?

– Stereotipas, kurį man įskiepijo per visus studijų metus, buvo tas, kad regionuose trūksta noro padėti žmogui ir išsilavinimo ar kompetencijų. Bet aš labai greitai supratau, kad galbūt kai kurios naujienos medicinos pasaulyje Šiaulius pasiekia vėliau negu VULSK, bet užtat noro padėti ir pašaukimo, atsidavimo darbui žmonėms čia tikrai netrūksta. Kompetencijos visur vienodos, tai nepriklauso nuo to, kur gyveni ar dirbi. Tiesa, Vilniuje visada žinojau, kad galiu pamatyti retų ir labai sunkių ligų, bet noriu pažinti visą mediciną, žinoti, kokia ji apskritai yra Lietuvoje. Pamatyti labai retą ligą vienąkart gyvenime man būtų labai įdomu, bet man daug svarbiau kaip būsimai gydytojai yra pamatyti pacientų, kurie serga dažniausiomis ligomis. Man svarbiausia susidaryti tikrąjį vaizdą.

Vilniuje įspūdinga mokytis dar ir dėl to, kad ten labai daug daktarų, docentų ir profesorių, kurie gali papasakoti apie naujausius mokslinius atradimus, padėti daryti mokslinius tyrimus ir pan., taip pat čia galima bent iš tolo pamatyti naujausias technologijas medicinoje. Būtina tai padaryti ir to pasimokyti. Bet tai negali būti vienintelis dalykas, kurį žmogus pamato per savo rezidentūrą. Neturiu tikslo įkalbinėti važiuoti į regioną visam gyvenimui – tai kiekvieno pasirinkimas. Nė vienas variantas nėra kažkuo menkesnis, bet svarbu prieš pasirenkant žinoti, koks yra bendras vaizdas Lietuvoje, tada nuspręsti, ką gali duoti savo šalies žmonėms.

Medikai sugeria viską

Net feisbuke paskelbei įrašą, kokia tavo patirtis toje „kitoje Lietuvoje“. Kam to reikėjo, negi buvo tiek daug klausimų, kaip sekasi gyventi ne sostinėje?

– Per visą laiką, kol buvau Šiauliuose, tikrai sulaukdavau klausimų, kaip man sekasi, kodėl aš išvis ten esu, kaip ten pakliuvau ir pan. O grįžusi į Vilnių pabaigti mokslų, sulaukiau klausimų: kas toliau, ar manau, kad ten galiu grįžti, ar kiti ten gali vykti? Mano atsakymas vienareikšmiškas – taip, tikrai taip! Rekomenduoju bent pabandyti susipažinti su gydymo įstaigomis už Vilniaus ir Kauno, jei kyla tokių minčių. Ten gyvenimas žmogiškesnis, ramesnis. Atsidūręs regione, tarsi išlendi iš kažkokios didžiulės mašinos, kur esi tik mažas sraigtelis, staiga atsiduri akistatoje su pacientu ir labai glaudžia bendruomene. Kuo mažesnė bendruomenė, tuo ryšys tave vis labiau papildo. Mes ir einame į mediciną dėl ryšio su žmogumi ir galimybės padėti.

Kuo toliau į periferiją, tuo žmonės labiau vertina pagalbą. Tokių padėkų ir laimės, džiaugsmo ašarų, tokio dėkingumo niekada Vilniuje nesu girdėjusi ir mačiusi. Susidūręs su žmogumi, patiri, kad esi jam tikrai labai reikalingas. Lygiai taip pat ir kolegoms. Slaugytojų bendruomenės regionų ligoninėse įspūdingos. Jos turi puikių kompetencijų, yra atsidavusios savo darbui. Specialistai regionuose nuoširdžiai siekia tobulėti. Ten, jei tik duodi kokį nors patarimą ar paprašai pagalbos, jų akys užsidega labiau nei sostinėje. Dėl to ir yra gražu, smagu išvažiuoti.

Dabar sveikatos sistemai tenka milžiniškas krūvis. Išsekę gydytojai, pikti pacientai... Kaip jūs dabar jaučiatės?

– Mano nuomone, medikų bendruomenės būklė yra labai sunki. Į tai įeina begalė faktorių nuo pat pandemijos pradžios. Kad ir kiek palaikymo susilaukiame, yra ir labai daug neigiamų komentarų, neįvertinimo. Visos istorijos apie medikų persekiojimus darbe, skundus… O žmonės pyksta ir dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso. Gydytojas arba slaugytojas sugeria viską – visą visuomenės pyktį dėl pandemijos, karantino, ligos, taisyklių ir bet ko kito. Kartu sunku yra ir padėti: jei dirbi su COVID-19 pacientais, jie dažnai labai sunkiai serga, o jei dirbi su kitomis ligomis sergančiais – sistema vis tiek yra pristabdyta ir negali padėti taip, kaip anksčiau.

Medikai ilgą laiką turėjo labai saugoti savo artimuosius. Žinau ne vieną kolegą, kuris ilgiausius mėnesius nematė artimiausių žmonių, nes saugojosi, kad neparneštų ligos į namus. Ta auganti apatija iš žmonių, kurie neigia virusą ar skiepus, nenori saugotis, medikus taip pat labai vargina. Žiūrint į savo kolegas, matant, kaip jie dirba, kokios jų akys, psichologinė ir dvasinė būklė, manau, yra tikrai prasta. Ne veltui steigiama vis daugiau pagalbos linijų medikams, kalbama apie perdegimą, nerimą ir ypač apie tai, kokios ilgalaikės psichologinės pasekmės medikų laukia jau po pandemijos.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite