Angle down Atgal

„Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius“

Užg­riu­vu­si pan­de­mi­ja vie­nus įsiur­bė į sės­lų gy­ve­ni­mą fo­te­liuo­se prie­šais kom­piu­te­rių ek­ra­nus, ki­tus, prie­šin­gai, pa­ska­ti­no kuo dau­giau ke­liau­ti, pa­ma­ty­ti. „Etap­lius“ vi­sus šiuos me­tus, iš da­lies fi­nan­suo­jant Lie­tu­vos spau­dos, ra­di­jo, te­le­vi­zi­jos rė­mi­mo fon­dui, vyk­dys pro­jek­tą „Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius“. Smal­siau­sius skai­ty­to­jus pa­kvie­si­me ke­liau­ti marš­ru­tu, ve­dan­čiu ap­link Šiau­lius, pa­sa­ko­da­mi at­ski­rų re­gio­no šven­to­vių is­to­ri­ją, pa­teik­da­mi is­to­ri­ko ko­men­ta­rą, pri­sta­ty­da­mi uni­ka­lius šven­to­vių me­no kū­ri­nius, int­ri­guo­jan­čias le­gen­das. Šia­me nu­me­ry­je pa­sa­ko­ja­me apie maž­daug 8 ki­lo­met­rų at­stu­mu nuo Šiau­lių esan­čią Kai­rių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Be­lais­vių Va­duo­to­jos, baž­ny­čią.
 

Ra­šy­to­jas J. Bi­liū­nas ir J. Ja­nu­lai­ty­tė su­si­tuo­kė 1904 m. rugp­jū­čio 4 d. Kai­rių baž­ny­tė­lė­je (Šiau­lių r.), tačiau neži­nia, ar tai ves­tu­vi­nė fo­tog­ra­fi­ja. (Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus nuo­tr.)
Ra­šy­to­jas J. Bi­liū­nas ir J. Ja­nu­lai­ty­tė su­si­tuo­kė 1904 m. rugp­jū­čio 4 d. Kai­rių baž­ny­tė­lė­je (Šiau­lių r.), tačiau neži­nia, ar tai ves­tu­vi­nė fo­tog­ra­fi­ja. (Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus nuo­tr.)

Baž­ny­čia me­na lie­tu­viš­kų­jų Ro­meo ir Džiul­je­tos mei­lę

Į Kai­rius už­klys­tan­tiems ke­liau­nin­kams ar šiaip smal­suo­liams mies­te­lio gy­ven­to­jai vie­nu įdo­miau­sių fak­tų, kuo įžy­mi mies­te­lio baž­ny­čia, įvar­di­ja – 1904 m. rugp­jū­čio 4 d. šio­je baž­ny­čio­je su­si­tuo­kė gar­su­sis lie­tu­vių ra­šy­to­jas Jo­nas Bi­liū­nas su iš gre­ti­mo Ma­la­vė­nų kai­mo ki­lu­sia Ju­li­ja Ja­nu­lai­ty­te. Ma­žai kas ži­no, kad šių dvie­jų švie­suo­lių is­to­ri­ja – lyg lie­tu­viš­kų­jų Ro­meo ir Džiul­je­tos mei­lės is­to­ri­ja.

Pasirodė Jėzus Kristus

Dantų gydytoja J. Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė (1880–1978) yra garsiosios pedagogės, kurios vardo premija teikiama geriausiems šalies mokytojams, Meilės Matjošaitytės-Lukšienės mama bei Augustino Janulaičio (teisėjas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, politinis veikėjas) sesuo. Julijos šeimoje užaugo ir daugiau žymių asmenų, pavyzdžiui, jos sesuo Veronika Janulaitytė yra archeologės Marijos Gimbutienės motina.

O J. Biliūnas (1879–1907) į Šiaulius 1901-aisiais atvyko, ieškodamas pragyvenimo šaltinio. Jis buvo pašalintas iš Tartu universiteto už dalyvavimą studentų demonstracijose.

Šiauliuose jis ir susipažino su jauna tamsiaplauke, skaisčiaveide mergina. Tais laikais ir pats J. Biliūnas buvo vienas gražiausių vyrų: akys gilios su stipria išraiška, veidas baltas, plaukai tamsūs.

Julija Kairių bažnyčioje už J. Biliūno ištekėjo, kai jis jau sirgo džiova. Jaunavedžiai apsiėjo be didelių iškilmių. Svarbu, kad šventė buvo abiejų širdyse. Pasėdėjo prie kuklių vaišių stalo Julijos tėviškėje. Jos motina palaimino, palinkėjo jiems laimės, santarvės.

1932 m. išleistame žurnale „Naujas žodis“, straipsnyje „Kaip gyveno J. Biliūnas“, Julija atvirauja, kad Jonas 1904 m. gyveno labai vargingai. Vertėsi pamokomis, buvo įsitraukęs į aktyvią politinę veiklą, tad miegodavo 6–7 valandas, labai nusilpo. Vėliau politika jam nusibodo, tad išvažiavo į Leipcigą mokytis komercijos mokslų.

Kartą Leipcigo teatre J. Biliūnui netikėtai vieno akto metu scenoje pasirodė Jėzus Kristus, kuris jam sužnibždėjo: „Mes greitai pasimatysim. Dirbk.“ Tai regėjęs ir išgirdęs J. Biliūnas nualpo.

Ši patirtis pakirto jo pasaulėžiūrą ir protą, nes J. Biliūnas prieš tai netikėjo Dievu, Šiauliuose buvo pagarsėjęs kaip bedievis – cicilikas. 1899 m. jis buvo atsisakęs stoti į kunigų seminariją, todėl ir neteko giminių finansinės paramos.

Po šio nutikimo Julija ir Jonas ir susituokė Kairių bažnyčioje. Julija po tuoktuvių pasiliko Lietuvoje, o rašytojas išvyko gyventi į Ciurichą. Ten išgyveno iki 1905-ųjų vasaros.

Gydytojai vis prasčiau besijutusiam ligoniui siūlė vykti tai į Krymą, tai į Zakopanę. Nuvykęs į Zakopanę, Jonas, prižiūrimas rūpestingosios Julijos, buvo pradėjęs sveikti. Daug rašė, buvo linksmas, tačiau 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje rašytojas ir mirė. Likus keliems mėnesiams iki mirties, pabaigė rašyti apysaką „Liūdna pasaka“.

„Pasišaukęs paprašė iškepti vakarienei bulvių, „kaip mamytė kepdavo Niūronyse“. O suvalgęs ir sakąs: „Ne tokios skanios...“ Dar pasvajojo, kaip pavasarį grįšią į Lietuvą. Jis daug rašys, sutaupysią pinigų mažam nameliui pušyne. Ir stalą didelį – kad geriau būtų rašyti.

Apie pusę penkių ryto Julija, miegojusi gretimame kambaryje, atsibudo nuo krentančio kūno bilstelėjimo...“

J. Biliūnas buvo palaidotas Zakopanės kapinėse, tačiau 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli gimtųjų Anykščių.

Prieš pat mirtį 1907 m. pabaigoje laiške žmonos motinai J. Biliūnas rašė, kad „tikėjimas yra brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui“, tik jis gali žmogų padaryti laimingą. Jis dažnai skaitė Šventąjį Raštą.

Rašytojo meilės istoriją atkūrė iš laiškų

Prieš dešimt metų Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje buvo pastatytas spektaklis „Jis ir ji“, kuriame papasakota rašytojo J. Biliūno ir jo žmonos Julijos meilės istorija.

J. Biliūną įkūnijo aktorius Aleksas Kazanavičius, kuris vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose, taip pat studijavo Dailės fakultete Šiaulių pedagoginiame institute.

Pjesės autorė ir režisierė Birutė Mar spektaklį sukūrė pagal laiškus, kuriuos J. Biliūnas ir jo žmona Julija rašė vienas kitam. Atvirlaiškiai keliavo iš Charkovo, Anykščių, Leipcigo, Berlyno, Ciuricho, Zakopanės – vietų, kuriose dėl ligos ar mokslų lankėsi rašytojas ir jo mylimoji.

Daugelis dar iš mokyklos programų žino J. Biliūno „Kliudžiau“, „Laimės žiburį“, tačiau laiškai atskleidžia trumpą, bet nuostabią lietuviškųjų Romeo ir Džiuljetos istoriją. Juk rašytojas J. Biliūnas mirė labai jaunas, sulaukęs vos 28-erių. Praėjus vos trims savaitėms po vestuvių, jis buvo priverstas išvykti gydytis diagnozuotą ligą.

Jis rašė ir siuntė jai gražiausias eiles. „O kad tu čia būtum, mano numylėta!..“ Ji, nerasdama žodžių, „kad pasakytų, kas yra širdy“, siuntė jam Šilerio eiles...

O kaip susiklostė jaunos našlės gyvenimas?

Palaidojusi vyrą, Julija liko gyventi Zakopanėje, ten dirbo iki 1909 m. rudens, kol sumokėjo abiejų skolas. Po to tęsė studijas Paryžiuje, gavo dantų chirurgės diplomą, apsigyveno Vienoje.

1913 m. Tilžėje moteris išleido pirmąjį J. Biliūno raštų rinkinį „Paveikslai, apysakos ir eilės“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet 1915 m., artėjant frontui, pasitraukė į Voronežą, kur dirbo dantų gydytoja lietuvių kolonijoje.

1918 m. grįžo į Vilnių, o 1924 m. ištekėjo už žinomo švietėjo, žurnalisto Stasio Matjošaičio-Esmaičio. Antrojo pasaulinio karo metais Julija padėjo gelbėti žydų šeimas, už tai buvo apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ ordinu.

Parengė Oksana Laurutytė

XX a. 8 de­š. pres­bi­te­ri­jos ga­li­nė­je sie­no­je iš­kir­tus di­de­lę ar­kos for­mos an­gą, 1979 m. jo­je įmon­tuo­tas baž­ny­čios ti­tu­lą iliust­ruo­jan­tis vit­ra­žas. (Audronio Rutkausko nuotr.)
XX a. 8 de­š. pres­bi­te­ri­jos ga­li­nė­je sie­no­je iš­kir­tus di­de­lę ar­kos for­mos an­gą, 1979 m. jo­je įmon­tuo­tas baž­ny­čios ti­tu­lą iliust­ruo­jan­tis vit­ra­žas. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Kai­rių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Be­lais­vių Va­duo­to­jos, baž­ny­čia

XXI a. pra­džio­je Kai­rių gy­ven­vie­tę nuo­ša­lė­je pa­li­ku­si nau­jo­ji ke­lio iš Rad­vi­liš­kį į Šiau­lius tra­sa sa­vo­tiš­kai at­spin­di Kai­rių ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jos ir baž­ny­čios is­to­ri­nę reikš­mę: čio­nykš­tė bend­ruo­me­nė bu­vo kuk­li, nie­ka­dos ne­si­ly­gia­vo su svar­biais ka­ta­li­kų gy­ve­ni­mo cent­rais, per­dėm ne­kris­da­ma į akis, gy­va­vo ato­kiau nuo is­to­ri­jos did­ke­lių, pro­vin­ci­jos už­kam­py­je ir ra­mio­je užuo­vė­jo­je. Vis dėl­to ir kuk­lių is­to­ri­jos pro­ta­go­nis­tų gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­muo­se ga­li­ma ras­ti ir įdo­mių, ir ver­tin­gų da­ly­kų!

Kai­rių baž­ny­čia va­di­na­ma ga­na re­tu Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Be­lais­vių Glo­bė­jos, var­du. Lie­tu­vo­je to­kį ti­tu­lą dar tu­ri tik Sut­kų baž­ny­čia (Ša­kių r.). (Audronio Rutkausko nuotr.)
Kai­rių baž­ny­čia va­di­na­ma ga­na re­tu Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Be­lais­vių Glo­bė­jos, var­du. Lie­tu­vo­je to­kį ti­tu­lą dar tu­ri tik Sut­kų baž­ny­čia (Ša­kių r.). (Audronio Rutkausko nuotr.)

Kairių katalikų bendruomenės istorijos slenksčiai

Pirmosios Kairių koplyčios atsiradimas skendi tirštose istorijos miglose. XIX a. rašiusių autorių tvirtinimu, medinę koplyčią kapinėse po didžiosios 1710 m. maro epidemijos pastatę keli apylinkės valstiečiai. Vis dėlto pirmasis vienalaikis, tad neabejotinas paliudijimas apie jos egzistavimą – 1792 m. popiežiaus Pijaus VI suteikta atlaidų privilegija Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, šventei.

Galbūt šiek tiek ankstesnis liudininkas galėtų būti Kairių bažnyčios varpas, apie kurį žinoma tik tiek, kad jame turėtų būti išlieta 1789 m. data. Deja, šių žinių bažnyčios istorijai praturtinti nepakanka – varpas galėjo būti skirtas visai kitai bažnyčiai ir į Kairius galėjo patekti gerokai vėliau. Tik apžiūrėjus varpo įrašą (jei toks yra), būtų galima pasakyti ką nors konkretesnio, tačiau per pastarąją bažnyčios rekonstrukciją, bokštą paaukštinus, instrumentas pakabintas taip, kad jo pasiekti ir apžiūrėti įprastinėmis priemonėmis neįmanoma. Gaila, kad Kairių bendruomenės istorijai svarbus klausimas kol kas lieka be atsako. O gal kas nors yra apžiūrėjęs varpą anksčiau? Gal esama jo nuotraukų?

Medinei Kairių koplyčiai sugriuvus, vietinių valstiečių iniciatyva, parėmus grafams Zubovams, naujoji buvo sumūryta iš akmenų apie 1836 m. šiek tiek kitoje vietoje, atokiau nuo kaimo, prie jos pašventintos ir naujos kapinės. 1897 m. sumūryta iki šiol išlikusi šventoriaus tvora (šią datą galima rasti įkaltą ant pietinių vartelių varčios), 1904 m. prie koplyčios pristatyta zakristija ir prieangis.

XVIII–XIX a. prie Kairių koplyčios negyveno joks nuolatinis kunigas. Kai 1905 m. Rusijos imperatorius Mikalojus II išleido tolerancijos ediktą, panaikinusį didelę dalį suvaržymų katalikams, per Lietuvą nusirito naujų bažnyčių statybos ir naujų parapijų kūrimo banga. Neatsiliko ir kairiškiai: 1907 m. prie koplyčios apsigyveno nuolatinis kunigas Ignacas Stanionis, o 1911 m. įkurta Kairių filija. Nors formaliai ji buvo Šiaulių parapijos dalis, tačiau turėjo sau priskirtą teritoriją, kurios gyventojai buvo pavesti Kairių filialisto dvasinei globai. Netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, 1924 m., buvo ir oficialiai įkurta savarankiška Kairių parapija – po poros metų ji minės savo šimtmetį.

Kairių bažnyčios pastato transformacijos

Apie 1836 m. pastatyta Kairių koplyčia-bažnyčia per porą šimtmečių patyrė nemažai permainų. Seniausia ir architektūros požiūriu vertingiausia jos dalis – šoninės sienos, sumūrytos iš lauko riedulių ir skaldos mišinio, papuoštos tinkuotais, baltintais plytų mūro angokraščiais ir kitais apvadais. Sienos abipus vidurinio lango truputį įgilintos; šioje įduboje plačiais balto tinko apvadais išskirta triforinė arkada – itin retas XVIII a. pab.–XIX a. pr.
romantizmo stiliaus akmens mūro statinių dekoro motyvas. Jo tikslaus atitikmens Lietuvoje daugiau nežinoma!

1904 m. pristačius zakristiją ir prieangį su nedideliu bokšteliu, Kairių bažnyčios vaizdas nesikeitė iki 1944 m. vasaros, kuomet ją gerokai apgriovė (palikdamas tik sienas) į vakarus besiritantis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo frontas. Nuo tol ištisą dešimtmetį Kairių paežerėje stūksojo bažnyčios griuvėsiai, o pamaldos buvo perkeltos į laikiną koplyčią gyvenamajame name.

Po Stalino mirties, XX a. 6 dešimtmetyje, Kairių bažnyčia atstatyta ilgamečio (1954–2000) jos klebono kun. Vytauto Radzevičiaus pastangomis. Pažymėtina, kad šventovė buvo ne vien atstatyta, bet ir padidinta (sudėtingomis sovietmečio sąlygomis tai itin retas atvejis): pailginta presbiterija, abipus jos pristatytos naujos zakristijos, o virš atstatyto mūrinio priebažnyčio iškeltas medinis varpinės bokštas. Tik 1992 m. bažnyčią konsekravo (t. y. iškilmingai pašventino) kardinolas Vincentas Sladkevičius.

2007 m. konstatavus avarinę bažnyčios bokšto būklę, jis išardytas ir 2011 m. suręstas naujas – kitos formos ir proporcijų, masyvesnis ir 5 metrais aukštesnis.

Bažnyčios aplinkoje paminėtinas tarpukariu pastatytas bažnytinių reikmenų sandėlis, pasižymintis modernistinės architektūros bruožais. Pagrindiniai šventoriaus vartai sumūryti 1961 m., vykdant bažnyčios atstatymo ir jos aplinkos tvarkymo darbus.

Dėmesio verti du Kairiuose gyvenusio savamokslio dievdirbio Povilo Janušausko (1916–1983) koplytstulpiai: vienas – su Pietos skulptūra, o kitame buvusi šv. Roko skulptūra 2000 m. buvo pavogta.

Bažnyčios interjeras ir įranga

Kairių šventovė – pseudobazilikinio tūrio, trijų navų; centrinė nava dengta cilindriniu skliautu, šoninės – plokščiomis lubomis. Vargonų choras pratęstas šoninėmis galerijomis šoninėse navose – tai evangelikų liuteronų bažnyčioms būdingas bruožas, pasitaikantis ir Šiaurės Lietuvos katalikų šventovėse.

1959 m. atstatytoje bažnyčioje buvo įrengti trys altoriai (nuardyti XXI a. pradžioje). XX a. 8 dešimtmetyje presbiterijos galinėje sienoje iškirtus didelę arkos formos angą, 1979 m. joje įmontuotas bažnyčios titulą iliustruojantis vitražas, kurį sukūrė nežinomi „dailininkai iš Kauno“.

Didžiuma bažnyčioje esančių interjero įrenginių ir liturginių indų bei rūbų datuojami XIX a. pab.–XX a. Neaišku, ar kurie nors iš jų galėjo išlikti iš 1944 m. sugriautos bažnyčios, veikiausiai visi (ar bent dauguma) bus buvę gauti iš kaimyninių šventovių. Deja, konkrečios „daiktų istorijos“ nežinomos; galima tik spėlioti, kad nemaža dalis liturginės apyvokos gali būti priskirtina inventoriui, kuris Kairių šventovei 1958 m. buvo perduotas iš uždaromos Palendrių bažnyčios.

Vienas seniausių ir vertingiausių Kairių bažnyčios objektų – virš vandeninės kabanti Nukryžiuotojo skulptūra, datuojama XVI–XVII a. pabaiga ir priskiriama nežinomam profesionaliam skulptoriui. Iš kitų kuklių Kairių bažnyčios įrangos detalių galima paminėti galbūt Šiaulių baldžių darbo klausyklą, datuojamą XX a. vid., XIX–XX a. sandūroje garsiojoje Valdajaus varpų liejykloje Rusijoje išlietą zakristijos varpelį, taip pat Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, šv. Kazimiero skulptūras, tarpukariu nulietas šiauliečio meistro Vlado Čižausko dirbtuvėse.

Bažnyčios titulas ir atlaidai

Kairių bažnyčia vadinama gana retu Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Globėjos, vardu, Lietuvoje tokį titulą dar turi tik Sutkų bažnyčia (Šakių r.). Šventė, minima rugsėjo 24 dieną, gimė to paties pavadinimo (arba paprasčiau – mersedarų) vienuoliniame ordine, kurį 1218 m. krikščionių belaisvių išpirkimo dėlei Barselonoje įkūrė šv. Petras Nolaskas.

1696 m. popiežius Inocentas XII įtraukė šią šventę ir į visuotinės Romos katalikų bažnyčios kalendorių, tačiau XVIII a. Žemaičių vyskupijoje ją itin išplatino to paties pavadinimo brolijos, susikūrusios prie keliolikos parapinių bažnyčių. Ši šventė Kairių parapijoje turi giliausias istorines šaknis – jai atlaidus dar 1792 m. pirmą kartą suteikė popiežius Pijus VI.

Keičiantis koplyčios / bažnyčios pastatams, šventovės titulas išliko nepakitęs, šiandien jis, tarsi neapčiuopiamas dvasinis stuburas, jungia įvairius Kairių katalikų bendruomenės praeities etapus. Šią seniausią ir svarbiausią sakralinę kairiškių šventę papildo ir dar dvi nuo 1940 ir 1941 m. su atlaidais minimos šventės – šv. Roko (rugpjūčio 16 d.) ir šv. Jono Krikštytojo Gimimo (birželio 24 d.).

Parengė Doc. Liudas Jovaiša

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite