Marius Abramavičius Neboisia: „Jeigu abejojat – iki Tibeto nenueisit“

Alytus
Reporteris Skaistė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Tekstai, fotografija, tapyba, žemės menas, Užupio ambasada, kelionės, aitvarai. Visi šie „slaptažodžiai“ siejami su vienu ir tuo pačiu žmogumi – Mariumi Abramavičiumi Neboisia. Marius – daugiaplanis kūrėjas, dailininkas, rašytojas, keliautojas, fotomenininkas. Vieni manosi jį gerai pažįstą, kiti nėra nieko apie jį girdėję, tačiau tiek pirmuosius, tiek antruosius ši asmenybė gali suintriguoti ar nustebinti netikėtais akibrokštais. Jo kūriniai žavi nuoširdumu, atviru požiūriu į pasaulį, o kartu ir juose slypinčiomis daugiasluoksnėmis potekstėmis.

Progą susitikti su menininku Mariumi Abramavičiumi Neboisia ir pasikalbėti apie jo naujausią knygą „Šiaurinės Šinšilos polėkiai“ balandį turėjo alytiškiai. Renginys praturtino Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, o publiką „užtaisė“ pozityvumu.

Marius, žvelgiantis į pasaulį su pirmaprade nuostaba, visus pakvietė į filosofinį minčių skrydį iš atrastų bei neatrastų žemės platybių į beribę žmogaus vidinio pasaulio erdvę ir vėl atgal. Svaiginama kelionė su žaviu naujosios knygos personažu Šiaurine Šinšila vertė ir suglumti, ir stebėtis, ir atrasti. Padedamas subtilios kalbintojos – menininkės, filosofės Gretos Boros, rašytojas pasidalijo patirtimis ir istorijomis, kurios, kažkur tūnojusios, ilgainiui išsirutuliojo į trumpus tekstus, o pastarieji dailiai sugulė į knygas.

Marius Abramavičius Neboisia, išleidęs vizualių ir nuotykinių knygų apie keliones į Iraną, Gruziją, Azerbaidžaną, Tibetą bei aprašęs Užupį, sakosi supratęs, kad metas keisti formatą. Paklaustas apie tai, kaip gimė „Šiaurinės Šinšilos polėkiai“, paatviravo:

„Šinšila yra mano lyrinis herojus. Dar niekas tokio lyrinio herojaus neturėjo. Šinšila yra toks minkštas sutvėrimas su dantukais. Nesuprantamas, nevietinis, atrodytų. Bet juk Šiaurinė Šinšila ir reiškia, kad ji gyvena Šiaurėje. Ir kai man atėjo tas tiesos momentas, kad va, Šiaurinė Šinšila gali būti tas aprašomasis herojus, aš supratau – tai yra „tai“. Galbūt tas žaismingumas, džiaugsmingumas mane ir pasigavo...“
Leidinio anotacijoje rašoma, kad lietuvių literatūroje dar nėra buvę panašaus kūrinio, taip žaismingai, tapybiškai, originaliai atveriančio vyro ir moters santykius. Marius Abramavičius Neboisia sako, kad knyga „Šiaurinės Šinšilos polėkiai“ nėra romanas, o greičiau meilės esė apie tai, kaip vyrai mato moteris:

„Šitą knygą nebūtina skaityti nuo pradžios iki galo. Čia tarsi būrimo knyga moterims (vyrai, aišku, įsižeis). Tiesiog atsiverčiate kur nors ir skaitote. Nes ji yra mažytėmis pastraipėlėmis. Galima – vienai dienai, galima – vienai valandai, galima – pusmečiui ar tik šiaip – nuotaikai pakelti.“

Pokalbiui besirutuliojant, Marius atskleidė savitas savo veiklas:

„Be rašymo, dailės ir fotografijos dar kuriu poeziją, leidžiu aitvarus, statau bokštus iš akmenų, keliauju. Su aitvarais darau tikrai kažką tokio unikalaus. Ir taip – vis kiekvienais metais. Gal kažkas iš alytiškių yra matę – mes darėme prie Pėsčiųjų tilto per Miesto šventę prieš kokius ketverius metus. Na ir paskandinom nuostabų aitvarą – Lietuvos vėliavą. Jis ten kažkur dabar dugne po tiltu likęs...“
Marius Abramavičius Neboisia ir visus aplinkinius skatina įgyvendinti kuo daugiau savo sumanymų:

„Netingėkite skirti laiko daryti tai, kas jums patinka. Nes tai, ką jus verčia daryti, jūs vis tiek padarysite, niekur nepasidėsite. Daryti tai, kas jums patinka – būtina, kitaip jūsų laimės ir energijos koeficientas krenta žemyn. (...) Jūs gi žinote, kas blogiausia žmoguje dažniausiai. Tai yra abejonės. Jeigu jūs abejojat – iki Tibeto nenueisit.“

Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.