Angle down Atgal

Mar­gu­čiai, baž­ny­čių var­pai ir pri­si­kė­lęs Kris­tus

Se­niai se­niai, gal prieš 15 me­tų, bu­vau su­gal­vo­ju­si, kad nie­kaip ki­taip ne­sup­ra­siu, kas yra Baž­ny­čia, jei ne­nu­va­žiuo­siu jos pa­si­žiū­rė­ti ir pa­bū­ti į Lo­ty­nų Ame­ri­ką. Į mi­si­jas. Pas varg­šus. Bent me­tus. Die­vas ar­ba ap­lin­ky­bės ma­ne nu­ve­dė į Te­re­zi­ną, Piaui vals­ti­jos Bra­zi­li­jo­je sos­ti­nę.

Būna, kad yra margučių, o Velykų nė kvapo“

Apie misijos nuotykius kitą kartą, o dabar – apie Velykas. Brazilijoje visada karšta – dieną 38 °C, tik 9 mėnesius sausa ir 3 mėnesius lyja kasdien po liūtį. Lietuvoje Velykos – tai gamtos atgimimas, pavasaris, gėlytės, paukščiukai, zuikučiai, šilumėlė. O ten? Nieko.

Aš visą gavėnią misijose viską dariau, kaip reikia: ir labiau meldžiausi, ir pasninkavau (tiesą sakant, pasninkavau visus metus, nes ten man viskas buvo neskanu), ir tarnavau. Kalendoriuje Velykos atėjo, bažnyčioje švenčiau prisikėlimo Mišias, o širdy – niekaip.

Trečią Velykų dieną sugalvojau, kad gal mano šventę išgelbės margučiai. Vietiniai niekaip nesuprato, kam visus tuos svogūnus nulupau ir lukštuose išviriau 10 kiaušinių… Bet paskui, kai gerą pusdienį juos paskutinėjau, susirinko pusė kvartalo bendruomenės pažiūrėti ir reikalavo visiems pagaminti po vieną. Žadėjo saugoti visą likusį gyvenimą…

Na, o man širdyje atėjo Velykos. Bet būna, kad yra margučių, o Velykų nė kvapo.

Nes tai Kristaus prisikėlimo šventė. Varpų skambėjimas daug kam primena mirtį, nes, mirusįjį išlydint į kapines, jie skamba. Bet jų reikšmė yra visai kita. Varpai skamba ir žemėje, ir danguje, mirtis žemėje reiškia gimimą dangui. Reiškia, kad mirtis neturi galios, kad gyvenimas, kad Kristaus prisikėlimas įvyko Velykų rytą ir kiekvieno į kapus lydimo krikščionio gyvenime.

Pas Dievą iš viso nėra mirties. Ten tik gyvenimas – nuo sukūrimo iki amžinai. Ten yra tik gimimas. Kas nenorės su Dievu gyventi, tas galės pasirinkti mirtį amžinai.

Yra galimybė išbandyti šią „pasaką“ praktiškai

Vieną kartą buvau savo dėstytojo šermenyse ir išėjau labai nuliūdusi, o mano pažįstamas marokietis, plačiai išsišiepęs, sako: „Jo čia nėra, jis prisikėlė.“ „Kaip tai prisikėlė? O kūnas va guli?“ – paklausiau. O jis atsakė: „Tai negi manai, kad Dievas dabar lauks, kol mes apgedėsim ir kol kūnas supus, kad prikeltų savo vaiką amžinam gyvenimui?“

Nesiginčijau. Jiems taip ten savaime suprantama.

Bet daugeliui čia tik graži pasakėlė. O juk gyvenimas yra žiaurus, kerštingas, neteisingas ir siaubingai varginantis. Pasaka, kaip nusiraminimas „viskas bus gerai“, nors ir žinome, kad vis blogės, o senatvėje, tikėtina, bus visai blogai, ypač jei su darbu, vaikais, draugais, sveikata iš namų išeis ir protas. Tačiau yra galimybė išbandyti šią „pasaką“ praktiškai.

Labai ilgai tyrinėjau, mokiausi, stebėjau ir sužinojau štai ką. Kristaus prisikėlimas yra tikrovė, į kurią galima įžengti, pavyzdžiui, kaip į kitokią būtį. Panašiai kaip pirtis – visur šalta, o ten labai šilta. Arba soliarumą: visur apsiniaukia, o ten –
saulė. Po gerų pirtinimosi procedūrų tikrai jaučiasi visuotinis apsivalymas. Tik šita tikrovė yra veikianti ne nuo kūno procedūrų, o nuo tikėjimo.

Taip jis man padėjo sužinoti“

Aš dirbu su nepilnamečiais nuteistaisiais. Kartą Aleksandras sako: „Nu, karoče, Fausta, žiūrėkit. Jei Jūs tikit tuom Kristum, kad ten yra, jam meldžiatės, nu, ir tipo padeda… Tai gerai. O aš va, pavyzdžiui, tikiu akvariumo žuvytėm. Paklūpiu prie akvariumo, pasimeldžiu ir padeda... Nu, ir koks skirtumas, kuo tikėti?“

„Aleksandrai, o Tu už savo žuvytes akvariume paaukotum gyvybę, jeigu reiktų?“ – klausiu.

Nu, ne, aišku, ne“, – sako jis.

„O aš už savo Kristų norėčiau pajėgti paaukoti gyvybę, jeigu būtinai prireiktų“, – atsakau.

Paskui jis po truputį pradėjo melstis mano Dievui. Vieną dieną atsidarė durys ir jis pareiškė: „Atėjau atsisveikint. Viso gero.“

„Ir viskas?“ – paklausiau.

Nu, šita, karoče, ir padėkot, nes aš nebevaikščiojau paskui į koplyčią, bet kas vakarą meldžiausi, kad mane paleistų anksčiau. Ir mane paleido… Lygtinio… Tai čia kaip ir stebuklas“, – sako.

Taip jis man padėjo sužinoti, koks skirtumas, kuo tikėti.

Kristaus prisikėlimas nėra pasakėlė“

Taigi, prisikėlimą reikia pabandyti. O bandyti reikia jį tikėjimu. Geriausia pradėti nuo Evangelijos pasakojimų. Dar, prie visų mano tyrinėjimų, kruopščiai ištyrinėjau Jėzaus prisikėlimo įrodymus. Jie labai gražiai moksliškai pagrįsti. Bet jie man neteko prasmės tą pačią akimirką, kai pati patyriau, jog Kristus prisikėlė ir aš su juo kalbuosi! Tačiau, jei kas labiau protu nei patirtimi tiki, tuomet įrodymai gali padėti.

Yra toks religinis posakis „susitikti prisikėlusį Kristų“. Dabar apie jį. Kai Kristus prisikėlė, jį realiai mokiniai (t. y. tie, kurie juo tikėjo) susitikdavo. Jis įeidavo į kambarį pro užrakintas duris, su jais kalbėjosi, parodė savo žaizdas, net valgė, bet staiga pranykdavo ir visi matė, kad čia jis. Haliucinacija būti negalėjo, nes haliucinacijos individualios, o Jėzų matė po du ir būriais, net apie 500 matė įžengimą į dangų. O jau kai įžengė į dangų, iki dabar niekas Kristaus taip susitikti negali, bet gali privačiai.

Naujajame Testamente yra toks krikščionių persekiotojas Saulius, kurį staiga apšviečia šviesa ir jis išgirsta: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Ir balsas prisipažįsta, kad Kristus.

Taigi, kam norisi patirti, kad gyvenimas yra daugiau nei iki kapo duobės ir Kristaus prisikėlimas nėra pasakėlė, yra daug būdų, kaip tai padaryti.

Vienas gali „nusimelsti į lankas“

Pirmas būdas: viską daryti kaip Jėzus. O jis darė viską priešingai, nei yra įprasta. Jo geriausias dalykas yra su meile tarnauti. Bet be savanaudiškų paskatų. Jei tarnauju dėl vaizdo arba myliu, kad mane mylėtų, – nieko nebus. Jis sakė, kad toks žmogaus gyvenimo tikslas: mylėti.

Pradžia tokia: atsibundu ir sakau: „Jėzau, noriu mylėti kaip Tu.“ Ir kiekvieną, net ir rutininį, veiksmą darau dėl Jėzaus. Po kurio laiko šis eksperimentas atneš džiaugsmą ir visišką tikrumą, kad tas Jėzus yra ir jis dalyvauja darbuose.

Antras būdas yra melstis: melstis su Evangelija – esu sukūrusi instrukciją „YouTube“, kaip melstis su Šventuoju Raštu. Geriau rasti tikintį žmogų, su kuriuo gali pasidalyti savo maldos mintimis, nes vienas galiu „nusimelsti į lankas“.

Trečias būdas: ateiti į bažnyčią – į Alfa kursą, į grupelę, kuri meldžiasi kartu, turi kažkokią metodiką, dalyvauti savaitgalio ar savaitės rekolekcijose. Jėzus yra gyvas savo bendruomenėje. Jis taip sakė: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu.“ Vėlgi susirinkti reikia ne iš neurozės, baimės ar nevilties, bet Jėzaus vardu.

Kristus prisikėlė ir nori susitikti kiekvieną!“

Aš susitinku Jėzų savo tarnystėje – darbe su nuteistaisiais. Kiekvieną savaitę, kai pasikviečiu jaunuolį, kuris dar prieš mėnesį ar metus nežinojo nė vienos maldos, ir sakau: „Dabar melsimės!“ Ir mes sėdime kalėjimo koplytėlėje ir meldžiamės rožinį, gailestingumo vainikėlį, kad net šiurpuliukai nuo tikėjimo tikrumo eina, aš matau, jaučiu, patiriu Jėzų. Kai vaikinai ruošiasi eiti išpažinties, Krikšto sakramento, kai rašo Jėzui laiškus, nors prieš tai buvo netikintys.

Aš susitinku prisikėlusį Jėzų, kai kiekvieną vakarą po darbo dienos jungiamės į „Skype“ grupelę ir pusvalandį gilinamės į Evangelijos skaitinį. Man stebuklas, kad tie žmonės, pavargę, turintys šeimas, darbus, tą pusvalandį ne televizorių žiūri, o klausosi manęs ir patys kalba.

Bet labiausiai matau prisikėlusį Jėzų, kai žmonių gyvenimai yra perkeičiami –
lėtai ar greitai… Kai spindi ne makiažas virš užtinusių akių, o pačios akys spindi gyvenimu, drąsa mylėti ir tarnauti. Kristus prisikėlė ir nori susitikti kiekvieną! Kviečiu išbandyti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite