Angle down Atgal

Marcinkonyse nuvilnijo Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“

Tai jau antrasis Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“, turintis aiškų tikslą – stiprinti dzūkų tapatybę, pabudinti dzūkuose norą kalbėti dzūkiškai ir didžiuotis, kad jie yra dzūkai, naujai pažvelgti į senąsias Dainavos krašto tradicijas bei džiaugtis moderniomis dzūkiškos kultūros formomis. Festivalio sumanytoja – Varėnos kultūros centro etnografė Eglė Kašėtienė.

Keturias dienas Marcinkonyse vykęs Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ šiemet buvo skirtas šviesuoliui, tautosakos pateikėjui ir rinkėjui, knygnešiui, lietuvybės skleidėjui ir dzūkų dainavimo tradicijos puoselėtojui Juozui Averkai. Šiais metais minimos jo 110-osios gimimo metinės. Festivalis prasidėjo įspūdinga Rasų švente prie Grūdos upės, prie kurios 1983 m. J. Averka ją surengė pirmąkart.

Kiekvieną festivalio dieną tiek mažiems, tiek ir dideliems netrūko įvairių užsiėmimų, nes dzūkiškų amatų dirbtuvėse buvo galima mokytis trikampės skaros audimo, linų verpimo, tradicinio siuvinėjimo, dzūkiškų rinktinių ir kaišytinių juostų audimo. Taip pat vyko keramikos, žvakių liejimo, gorčių pynimo dirbtuvės. Čia skambėjo dzūkiškos dainos, pasakojimai, buvo galima pasimokyti šokti dzūkiškų šokių ir žaidimų.

Marcinkonių geležinkelio stotyje buvo atidaryta menininkės Lauros Garbštienės paroda „Aš kirvarpa“. Parodos autorė susirinkusiems pasakojo apie natūralius vilnos dažymo būdus, augalus bei grybus, kurie padeda išgauti tam tikrą unikalią spalvą. Etnografinėje sodyboje buvo galima pamatyti eksponuojamus lininius dzūkų abrūselius, kuriuos į Marcinkonis iš savo fondų atvežė Alytaus kraštotyros muziejus. Pievoje šalia mokyklos visi galėjo pažvelgti į J. Averkos gyvenimą ir veiklą liudijančias fotografijas, kurių parodą surengė žymus fotografas Vytautas Daraškevičius, paskutinius dvidešimt J. Averkos gyvenimo metų jį fotografavęs renginių metu Vilniuje ir Marcinkonyse.

Festivalio metu buvo parodyta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyvo saugoma vaizdo medžiaga apie J. Averką ir jo gyvenimą. Per keturias festivalio dienas surengtos įdomios paskaitos ir diskusijos apie dzūkų geografinės tapatybės ištakas, kaip atrodo dzūko paveikslas Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne, dėl ko Juozui Averkai buvo svarbu šnekėt dzūkiškai ir kokia dzūkų kultūros ateitis.

Gamtos mylėtojai su ornitologu Mariumi Karlonu vieną ankstų rytmetį leidosi į žygį paklausyti ir pažiūrėti paukščių, su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato gamtininkais pasivaikščiojo po Marcinkonis.

Dzūkų kultūros festivalyje netrūko dzūkiškų dainų, kurias dainavo balsingieji vietiniai šeimininkai – Marcinkonių folkloro ansamblis, šįmet švenčiantis 50-metį, taip pat Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, Laimos Purlienės vadovaujamas „Vilnelės“ ansamblis ir kiti dzūkų dainavimo ir muzikavimo puoselėtojai. Festivalio dalyviai turėjo progą pasiklausyti Roko Kašėtos, kuris dovanojo savo kuriamų dainų koncertą „AlternaDzyva“. Šiaulių dramos teatras pristatė literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Sãva“.

Skambėjo ir poetų, rašančių dzūkiškai, eilės – Juozo Žitkausko, Romo Sadausko bei Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės.

Ištvermingiausieji dalyvavo naktiniame pėsčiųjų žygyje nuo Merkinės iki Marcinkonių „Slaptais knygnešių takais“, kuriais draudžiamą literatūrą – lietuviškus laikraščius, žurnalus ir knygas – lenkmečių nešdavo Juozas Averka.

Festivalį vainikavo prasmingas akcentas – šalia Marcinkonių kapinėse esančio svirno, po kuriuo J. Averka slėpdavo draudžiamas knygas, iškilo kryžius. Jį sukūrė kryždirbys Algimantas Sakalauskas. Kryžius yra išskirtinis, kokius anksčiau tradiciškai dzūkai statydavo kaip atminimo ženklus. Festivalio sumanytoja E. Kašėtienė dėkojo Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai Daliai Blažulionytei ir Varėnos kultūros centro kultūros projektų vadovei Rimantei Galinienei, kurios suteikė daug vertingos informacijos apie šilinių dzūkų kryžius ir jų autentiškumą, savitumą bei išskirtinumą, tad Algimantui beliko teorines žinias įamžinti savo kūrinyje.

J. Averkos sūnus Gintaras pažymėjo, kad jo tėtis ne tik dainas mylėjo, bet taip pat propagavo ir lietuvybę: „Todėl jis ir nešė knygas, nes norėjo, kad šiame „lenkiškame“ krašte žmonės nepamirštų lietuvybės, mokytųsi dainas ir tarmę, žinotų, kaip gyvenama Lietuvoje. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis kryžius yra ne tik mano tėčiui, jis yra visiems knygnešiams, kurie eidavo kartu ir nešdavo knygas“.

Tautosakos ir atsiminimų rinktinės „Mūsų Dėdė Juozas“ sudarytojos L. Purlienės teigimu, šis festivalis tikrai atitinka J. Averkos „dūšią“, jo intelektualumą, dvasios didybę.

Marcinkonių kaimo šviesuolis kapinėse, prie naujo atminimo kryžiaus, buvo dar kartą pagerbtas dzūkiškom dainom, kurias ir pats labai mėgo.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite