Manau, kad gyvenimo didvyris nebūtinai gali būti tik tas, kuris įvykdė pasaulinio masto žygdarbį. Galvoju, kad kur kas svarbiau būti didvyriu kasdieniniame gyvenime – kiekvieną valandą, kiekvieną minutę gyventi taip, kad esantys aplink jaustųsi saugesni, ramesni, kad jiems tiesiog būtų gera gyventi.

Todėl žmogus, kurį aš vadinu savo gyvenimo didvyriu – tai mano tėvas Aivaras Šiūša. Tėtis – buvęs jūrininkas, vėliau ilgą laiką dirbo ugniagesiu gelbėtoju. Dabar vairuoja furgonus su kroviniais ir tuos krovinius veža į užsienio šalis – Lenkiją, Latviją, Estiją.

Dirba sąžiningai ir nepavargdamas, kad aprūpintų šeimą. Mano tėtis – žemaitis, jis gimė Žemaitijoje, Kulių miestelyje, kuris yra už 17 nuo Plungės. Ten augo iki aštuonerių metų, o paskui su savo šeima persikėlė į Neprėkštą, kur gyvena iki šiol. Manau, neapsiriko, nes mūsų kaimas labai gražus. Mokėsi toje pačioje mokykloje, kaip ir aš, tik tuomet ji vadinosi Palomenės aštuonmetė. Mokykla yra už kelių kilometrų nuo Neprėkštos.

Vėliau, būdamas vyresnis, studijavo tuometiniame Alytaus politechnikume, kuris dabar vadinamas Alytaus kolegija. Alytuje mokėsi būti šaldytuvo mechaniku (šaldytuvai būna ir buitiniai, kaip, pavyzdžiui, mūsų namuose maistui šaldyti, ir pramoniniai – laivai šaldytuvai, furgonų šaldytuvai ir panašiai). Kai tėčiui sukako aštuoniolika metų, jam teko eiti į kariuomenę.

Ten jį mokė prižiūrėti atominį reaktorių, buvo išsiųstas į Tolimuosius rytus, į Vladivostoko karinį uostą. Tėčiui teko dirbti žvejybos laive šalia Kamčiatkos, ir, kas man atrodo ypatingai įdomu – karinio laivyno atominiame povandeniniame laive, kur tvarkė ir prižiūrėjo povandeninio laivo atominį reaktorių.

Nors apie tai jis daug nekalba, tačiau galvoju, kad sekėsi gerai, nes tėčiui buvo patikėta instruktuoti kitus povandeninių laivų jūreivius, kaip elgtis su atominiais reaktoriais. Dėl to aš tikrai manau, kad tėtis buvo labai drąsus – juk jis turėjo prižiūrėti tokį pavojingą įrenginį!
Po kelerių metų tarnybos karriuomenės laivyne, tėtis sugrįžo atgal į Neprėkštą ir vedė mano mamą. Sukūręs šeimą jis pastatė sau ir savo šeimai namą Neprėkštoje. Tame name tėvai įsikūrė 1997 metais – septyneri metai prieš mano gimimą. ilgą laiką šalia mūsų namų gyvavo Neprėkštos pradinė mokykla, joje mokėsi mano vyresnysis brolis Tomas.

Vėliau mokyklą uždarė, tad man nuo pat pradžių mokytis teko jau Palomenėje. Žaviuosi savo tėčio savybe žiūrėti ir matyti į priekį – jis neapsiriko, sukūręs sau ir šeimai gyvenimą mūsų kaime.

Ūkininkaudamas savo žemėje, tapo ir ugniagesiu gelbėtoju. iš pradžių Kaišiadorių rajono priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbo ugniagesių mašinos vairuotoju, tačiau jau po kelerių metų buvo paskirtas ugniagesių gelbėtojų pamainos vadu.

Mane iki šiol stebina ir žavi tai, kad sugrįžęs po tokio didžiulį stresą keliančio darbo prie povandeninio laivo atominio reaktoriaus, jis pasirinko taip pat labai pavojingą ir atsakingą ugniagesio profesiją. Tai rodo, kad mano tėtis nebijojo nei radiacijos, nei ugnies. Kai dar buvau mažas, prisimenu kaip tėtis budėdavo kas antrą dieną, ir dėl to būdavo tik kas antrą dieną namuose. Tada supratau, kad jis tikrai mylėjo savo darbą. Įtemptai dirbdamas ir ūkininkaudamas, tėtis dar sugebėjo neakivaizdiniu būdu mokytis Lietuvos žemės ūkio universitete!

Mane įkvepia tėčio gyvenimo kelias, augdamas šalia jo suprantu, kad nereikia bijoti – nei tolimų kelionių, nei pasiryžimo šuoliui į priekį. Tikiuosi, kad mano tėčio pavyzdys gali įkvėpti ir kitus, todėl ir nusprendžiau papasakoti apie jį. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo didvyris – man artimiausias žmogus, kurį myliu ir kuriuo labai didžiuojuosi.

Arnas Šiūša

Palomenės pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinys