Mane visados traukia į tas vietas, kur kadaise gyvenau

Šiauliai
Mysticsartdesign nuotr.
Jurgita Kastėnė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Tai pirmasis sakinys iš Trumano Capotės romano „Pusryčiai pas Tifanį“, vienos iš mano, o turbūt ir daugelio labiausiai pamėgtų knygų. Šio vieno iš reikšmingiausių sakinių mūsų gyvenime prisiminimas ragina vėl pakalbėti apie knygas. Ypač kai vasaris – Vilniaus knygų mugės mėnuo.

Kaip jūs jaučiatės kambaryje, kuriame daug knygų? Tikiu – pakylėtai. Ir praeiname pro biblioteką, knygyną ar pro bet kurią kultūros įstaigą ne taip, kaip pro kokį nors kitą pastatą. Jausmas nepaprastas. Nejau nesutiksite, kad buvimas su knyga – stebuklų laikas?

Anksčiau būdavo klausiama, ką pasiimtum į negyvenamą salą ar kosmosą. Reikėdavo atsakyti – knygą, spaliuko ženklelį, pionieriaus kaklaraištį... Dabar, ironiškai pamąsčius, atsakytume – kiek pakeltume, tiek ir imtume! O ar pasiimtume knygą?

Vargu ar yra statistikos, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vieni, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kiti per mėnesį ar net savaitę – keletą. Kodėl skaitome? Ogi todėl, kad knyga geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“ Tiesa, klausimo „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ nemėgstu. Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingam?“

Ką jūs skaitote?

O štai šito paklausti mėgstu. Bernardinai.lt retkartėmis irgi mėgsta paklausti, ką jų darbuotojai skaito. Įdomu ir man, kokios knygos guli ant jų stalo. Atrandi daug netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, dienos redaktorius Augminas Petronis siūlo Evelyno Waugho „Vargingus kūnus“. Iš viršelio sprendžiau, jog tai sentimentalus romanas, o redaktorius pirštu pagrūmoja: „Nespręsk apie knygas pagal viršelį.“

Bernardinų bendradarbė Toma Bružaitė siūlo Aldonos Ruseckaitės knygą „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“. Turiu prisipažinti, jog irgi nebuvau į šią knygą atkreipęs dėmesio, nes atrodė, kad apie Mačernį jau viskas pasakyta.

Įdomu, ką skaito mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, ką – premjeras, ką – Ramūnas Karbauskis, ką – Aušra Maldeikienė?.. Nors dėl pastarosios truputį ir aiškiau. Manau, ji skaito ekonomikos vadovėlius, kuriuos pati parašė. Premjeras Saulius Skvernelis, man atrodo, skaito „Septyniolika pavasario akimirkų“, Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio paskutinė perskaityta knyga, esu tikras, „Gyvulių ūkis“. Buvusi Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė iš Seimo tribūnos yra pranešusi jog perskaitė „Senį ir jūrą“. Tarp kitko – Ernestas Hemingvėjus yra Vladimiro Putino mėgstamiausias autorius, ką dažnai trimituoja rusų spauda.

Sunkiausia atspėti, ką skaito Mindaugas Puidokas, Petras Gražulis, Naglis Puteikis. Gal šiek tiek aiškiau dėl pastarojo žmonos Ninos Puteikienės. Manau, ji skaito knygas apie delfinus.

Kažkodėl niekas neparašo romano-kyšininko išpažinties. Manau, iškart toks kūrinys atsidurtų tarpe skaitomiausiųjų. Pastebėjau, jog duodantieji ir imantieji netampa dideliais draugais ir po davimo fakto retai besusitinka, gal todėl ir rašyti nėra apie ką. Bet juk būna, kad juos suveda FNTT ar STT. Tuomet ir valdančiajam plunksną rastųsi medžiagos.

Ką skaito emigrantai? Štai užsienyje šiek tiek pragyvenusio emigranto kas penktas žodis angliškas ir demonstratyvus paklausimas „Kaip čia bus lietuviškai?“ Tai išgirdęs, manau, toks tai tikrai turi išmanyti paskutines Didžiosios Britanijos literatūrines naujienas, kokie autoriai populiariausi, kokios knygos skaitomiausios. Klausiu, o jis žiūri išpūstom akim.

Kodėl taip garbinamos knygos, kurios moko, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra migla paremta literatūra? Ogi todėl, kad žmogus iš prigimties yra tinginys ir gyvenimo gerovės nori pasiekti nieko neveikdamas. Tokios knygos skelbia, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Deja, nepažįstu nė vieno, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą, bent galą su galu sudurti.

Perskaitytų knygų skaitymas

Manęs klausia, ar jau perskaičiau kurią nors Yuvalo Noah Harario knygą. Dar ne, bet žinau, kad reikia perskaityti, žinau, kad lietuvių kalba jau trys jo knygos pasirodė, žinau, kad visi skaito. Tad būtinai skaitysiu, bet šiomis dienomis „pervariau“ keletą jau skaitytų knygų. Perskaitytų knygų skaitymas irgi malonumas. Štai R. Gavelio „Vilniaus pokeriui“ – 30 metų. Ta proga dailininkė Greta Alice sukūrė šiam kūriniui iliustracijas. R. Gavelio romanas dar niekad nebuvo iliustruotas. Mačiau šias iliustracijas – mielos, todėl tikiu, kad kuris nors pakartotas šios knygos leidimas pasirodys su jomis.

Vėl, kaip mielas skaitytojas suprato iš šio teksto pavadinimo, stabtelėjau prie Trumano Capotės „Pusryčių pas Tifanį“. Romano turinys, tikiu, veik visiems žinomas, nes retas šios knygos neskaitęs, o man, ją vėl skaitant, prisiminė to paties pavadinimo kino filmui sukurta daina „Moon River“. Šią knygą reikia prisiminti ryte po linksmo vakarėlio. Tikiu, kad, kaip kažkas patarė, reikia išsivirti kavos, išsikepti kiaušinienės ir įvertinti, ar praeita naktis buvo bent pusę tiek pašėlusi, kaip anie Niujorko grietinėlės vakarėliai, 1958-aisiais aprašyti puikaus žodžio meistro Trumano Capotės.

Dažnai lydžiu ekskursijas į Lvovą ir nustebau, kad man šis kad ir bohemiškas miestas, atrodo, šviesmečiais nutolęs nuo Niujorko, primena „Pusryčių pas Tifanį“ atmosferą. Klajojant po Lvovo senamiestį, tai vienoje, tai kitoje vietoje pamatai šokančių žmonių. Bet kas gali prieiti prie tavęs ir pakviesti šokio. Vyksta šokių pamokos ir pramoginių šokių atlikėjai moko lvoviečius ir miesto svečius šokti. Niekas tavęs neįžeis, patars, kokį šokio žingsnį žengti, kaip laikyti rankas.

Jei pabaiga laiminga, tai dar ne pabaiga

Kokia knygos pabaiga jums labiausiai patinka? Laiminga ar ne? Laiminga pabaiga kažkiek visados nuglaistyta, sakome, jog gyvenime taip nebūna. Bet bent aš – už laimingas pabaigas.

Iš visai neseniai išleistų knygų paskutinioji, kurią perskaičiau, – Sarah’os Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“. Sužinojau, jog tikras egzistencialistas tai tas, kuris gyvena virtuvėje su juodaode. Sužinojau ir kad egzistencializmo gimimo data 1933 metai, kai Jeanas Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir ir Raymondas Aronas viename Paryžiaus bare nutarė, jog jis yra. Čia prisiminiau ir mūsų Donatą Katkų, kuris dar sovietmečiu su draugais Vilniaus „Neringos“ kavinėje, gerdami Anykščių vyną, nusprendė, kad jį yra gėrusi ir Anglijos karalienė. Taip iš tuometinio Vilniaus Lenino prospekto ši žinia pasklido po visą Lietuvą.

Draugai pasakojo neseniai lankęsi Rygos knygyne „Bolderaja“. Knygynas įrengtas tiesiog bute ir įdomu, kad darbą jis pradeda 17 val. Tiesa, knygyne drauge veikia ir kavinukė arba tiksliau – visas knygynas-kavinukė. Yra čia ir alkoholio, vyksta literatūriniai vakarai, iki paryčių tęsiasi diskusijos. Kone mūsų Šiauliuose buvęs knygynėlis „Sielai“. Gal mūsiškis neišsilaikė, kad nebuvo alkoholio. Latviai nusižiūrėjo ir patobulino.

Ir baigsiu praėjusių metų mano atradimu Edgaro Lee Masterso knyga „Spūn Riverio antologija“. Viename iš savo tekstų jau buvau apie šią knygą užsiminęs, bet šiomis dienomis neatsilaikiau ir vėl ją perskaičiau. 1915 metais pasirodžiusi knyga ir JAV turėjusi per 100 (!) leidimų, lietuviškai pasirodė 2000-aisiais. Į knygą sudėtos tariamos miestelio mirusių gyventojų epitafijos. „Mirusieji beveik viską gali pasakyti apie pasaulį, deja, jie – mirusieji. O gyvieji ne visi ir ne visada skaito epitafijas“, – knygos pratarmėje rašo jos vertėjas Sigitas Geda.