Angle down Atgal

„Mama, tu nieko nesupranti“

Šeštą ryto atsikėlusios Airinės judesiai apskaičiuoti minučių tikslumu: dešimt jų – rytmetiniam prausimuisi, dar tiek pat – plaukų džiovinimui, pusvalandis lengvam makiažui sukurti ir drabužiams išsirinkti. Tuomet pusryčiai: aštuonios minutės, kol išvirs kiaušiniai, dvylika, kol iškeps cukinijos griežinėliai, dešimt, kol bus supjaustytos salotos, užkaista kakava ir paserviruotas stalas

Taip besisukdama, Airinė iš pradžių nepastebi, kaip į virtuvę tingiai įžengia paauglė dukra. Ji apsirengusi baltu chalatu, kuris dar labiau pabrėžia jos rusvai oranžinį veidą. Airinė nesako nė žodžio, tik eilinį kartą apkaltina Kalėdų senelį –
t. y. save, atnešusią dukrai taip trokštamas ekologiškas savaiminio įdegio priemones. Naiviai tikėjosi, kad ši jas subtiliai naudos vasarą.

Dukros vokai sunkūs, vos vos patinę nuo ilgo ramaus miego ir išmarginti ryškiais trijų spalvų šešėliais, todėl į akis dar labiau krinta priaugintos blakstienos. „Prisiekiu, jos dešimties centimetrų ilgio!“ – patyliukais nusistebi Airinė, tačiau šįkart supyksta ne ant savęs, o ant anūkę palepinti norėjusios močiutės. Rezultatas: dabar abi atrodo tarsi žaislinės žmogaus dydžio lėlės.

Lūpdažis? Kas tai?

Visa laimė, kad dukra dėvi chalatą, – Airinei nereikia nervintis dėl įžūlių įplyšimų merginos džinsuose ir trumpos, vos bambą dengiančios palaidinės. Juk kad ir kiek Airinė besipriešintų dukros stiliaus eksperimentams, visuomet sulaukia vieno ir to paties atsakymo: „Mama, tu nieko nesupranti...“

Prisiminusi save dukros amžiaus, Airinė turi pripažinti: matyt, ji iš tiesų nieko nesupranta. Iki pat aštuoniolikos metų mūvėjo baltas pėdkelnes ir nežinojo, kas yra lūpų dažai.

Išleidusi dukrą į mokyklą, Airinė žvilgteli į laikrodį – dar turi keletą minučių paklausti savo internetinių draugių, kokias stiliaus kvailystes šios krėtė paauglystėje. Gal nėra čia ko nerimauti?

Antakiai: horizontalūs, vertikalūs...

Jų atsakymus Airinė skaito jau sėdėdama darbe. Pasirodo, kad prieš dvidešimt metų jos amžiaus moterys, tuo metu – dar tik panelės, labiausiai vargo dėl antakių. „Penkiolikos nusiskutau antakius ir pradėjau juos piešti. Atsimenu tik tiek, kad mama ir močiutė su manimi nekalbėjo gal dvi savaites. O aplinkiniai spoksojo – buvau jiems įdomus eksponatas“, – prisimena Rugilė.

„Kai buvau keturiolikos, man irgi labai nepatiko mano antakiai. Bandžiau juos padailinti tėčio skustuvu. Bedailindama abu antakius nuskutau po pusę. Oi, kaip aš verkiau. O mama su tėčiu juokėsi“, – nuoskaudas lieja Daiva.

„Mano antakiai paauglystėje buvo išpešioti taip, kad būtų... Horizontalūs! Kai pamatau nuotraukas, tai griūk negyvas! Plaukai irgi – dažydavau juos nenusakoma geltonai rausva spalva“, – prisipažįsta Gabrielė.

Kirpčiukai iki plaukų šaknų

Airinė su palengvėjimu atsidūsta: jos dukros plaukai ilgi, žvilgantys natūraliai juoda spalva. Net keista, kad ji iki šiol nepareiškė norinti juos nudažyti madingais rožiniais ir pilkšvais atspalviais arba nukirpti ir išskutinėti šonuose kaip geriausia mokyklos draugė.

„Buvau gal penkiolikos metų ir nusprendžiau, kad man reikia kirpčiukų. Pasiėmiau žirkles ir nukirpau. Pamenu, žiūriu į veidrodį ir nesuprantu, kodėl kirpčiukai išėjo kreivi. Vėl paėmiau žirkles, tiesinau ir tiesinau tuos kirpčiukus, kol plaukus nukirpau iki pat šaknų“, – Airinės svarstymus išblaško Juditos išpažintis.

„Kaip slėpei tokią šukuoseną?“, – atskrieja klausimas nuo kitos komentatorės Rivilės. Nesulaukusi atsakymo, ji pasidalija savo patirtimi: „Aš irgi buvau taip nusikirpusi. Tai gal pora mėnesių nešiojau plačią medžiaginę juostelę-lankelį. Visi klausė, kas man yra, kodėl aš nuolatos su tuo lankeliu vaikštau. Sakydavau, kad man labai patinka. Mama taip ir nesužinojo, ką pasidariau.“

Prologas su visažiste

Prie daugiau ar mažiau nusisekusių šukuosenų merginos derindavo įspūdingus makiažus. „Maždaug šešiolikos buvo trumpas etapas, kai visą veidą „maliavodavau“ su „Egipto žeme“. Atrodžiau mažų mažiausiai kaip beždžionė!“ – iš savęs pasijuokti nebijo Rita.

„Aš šešiolikos irgi „maliavodavausi“. Kilogramas pudros, kaklas, aišku, baltas, o akys iki pat antakių ryškiai žydros“, – atvirauja Deimantė, o Airinė supratingai linkteli galvą: „Visai kaip maniškė“.

Staiga ir visai netikėtai jai į galvą šauna išganinga mintis. Ją Airinė realizuoja vakare, užėjusi į dukros kambarį. Ši guli lovoje su išmaniuoju telefonu, veidas nupraustas, toks švelnus ir dar vaikiškas – tik tos priaugintos blakstienos gadina vaizdą.

„Nori, užsakysiu tau makiažo pamoką pas profesionalią visažistę?“ – nedrąsiai klausia Airinė, nusiteikusi išgirsti tradicinį „Mama, tu nieko nesupranti...“. Bet stebuklas – užuot ištarusi pamėgtą frazę, dukra abejingai gūžteli pečiais. Airinė žino – paauglių kalba tai reiškia džiugų sutikimą ir, jei pasiseks, naujo, kur kas stilingesnio etapo pradžią.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite