Angle down Atgal

Petro ir Liucijos deimančiukai

Prieš beveik šešiasdešimt metų, Naujųjų metų linksmybėms praūžus, ant legendinio Šiaulių restorano „Baltija“ palangės sėdėjo du jaunuoliai ir vienas kitam žadėjo kartu praleisti visą gyvenimą. Gražiai, nesipykdami. Pažadą Petras ir Liucija Kučai tesi iki šiol – santuokoje gyvena 57-erius metus.

Suvedė Šiauliai ir miltai

Viso interviu metu P. Kučas žmoną vadina mažybiniu Liuciuko vardu. O ir mėlynomis akimis į ją kartkartėmis žvilgteli taip ilgesingai, kaip, matyt, kadaise žiūrėjo, pirmą kartą išvydęs „Dubysos“ valgykloje.

Liucija kilusi iš Žemaitijos, Švėkšnos miestelio, Petro gimtinė – Joniškėlis Pasvalio rajone. Tačiau abu susitiko Šiauliuose. P. Kučas po armijos čia atvyko mokytis ir dirbti. L. Kučienė, Vilniuje baigusi maisto paruošimo technologijos studijas, gavo paskyrimą. „Nepatiko man Šiauliai. Vis galvojau, kaip reikės tuos trejus metus išbūti“, – atsidūsta Liucija.

Petras šelmiškai šypteli – miestas turėjo savų privalumų. Juk anais laikais jame buvo apstu jaunų uniformuotų lakūnų. „Ne apie lakūną aš svajojau, o apie statybininką, – vyrui atšauna Liucija. – Buvo toks estradinis statybininkų ansamblis – man jis labai patiko.“

Ir vis tik likimas lėmė kitaip. Kartą į „Dubysos“ valgyklą, pirmąją L. Kučienės darbovietę, užsuko vairuotoju ekspeditoriumi tuomet dirbęs Petras. Atvežė pieno produktų. „Įeinu, o prie plytos stovi velniškai graži mergaitė. O kasų ilgumas – atsistojusi turėdavo jas džiovinti. Pasakiau sau, kad čia bus mano žmona“, – pasakoja P. Kučas. 80 metų vyras puikiai prisimena ir datą, kada išvydo būsimąją žmoną. Tai buvo 1961-ųjų rugsėjo 8-oji.

L. Kučienei, tuo metu dar Stankutei, Petras, matyt, irgi krito į akį. „Savo dėdienei, kuri dirbo toje pačioje valgykloje, jis pasiūlė miltų. O mama manęs visada prašydavo jų nors truputį parvežti – gi tada nieko nebuvo. Sakau Petrui: „Ir man pasiūlyk, miltų labai reikia.“ Jis: „Su malonumu.“ Man atrodo, atvežė dar tą patį vakarą. Ir į kiną pakvietė. Sutikau ir nuo to dienos mudu nebeišsiskyrėme“, – sako Liucija.

Vestuvės. Žiedus vienas kitam ant pirštų anuomet maudavo ne jaunavedžiai, o Metrikacijos skyriaus darbuotoja. „Tokia buvo tvarka“, – sako Petras.
Vestuvės. Žiedus vienas kitam ant pirštų anuomet maudavo ne jaunavedžiai, o Metrikacijos skyriaus darbuotoja. „Tokia buvo tvarka“, – sako Petras.

Žmona trečia, bet vis ta pati

Ir piršlybos, ir poros vestuvės buvo paprastos. „Nei priklaupimo, nei pritūpimo. O kas iš to? Žiedai gražiausi, puotos prabangiausios, o lieka tik nuotraukos. Dar ir tos iš pykčio sudraskomos“, – apie Lietuvą apėmusią skyrybų karštinę užsimena L. Kučienė.

Tiesa, be kuriozų jųdviejų šventė neapsiėjo. „Šiauliuose buvome trys draugai: aš, Alfa ir Jonas. Alfos paprašiau, kad būtų mano liudininkas. Sutiko. Ateina toji diena, mums jau laikas į zaksą, o Alfos nėra. Ką daryti? Išbėgu į gatvę, sutinku pažįstamą, klausiu: „Gal pabūsi liudininku?“ Tas: „Gerai.“ Pastovėjo jis prie mūsų – tiek ir tereikėjo. Liucija jo net nepažinojo. Vėliau paaiškėjo, kad Alfai patiko mano Stankutė, matyt, pavydas sukilo ir neatėjo“, – linksmą nutikimą pasakoja Petras.

Vyras skaičiuoja: nuo draugystės pradžios iki vestuvių nepraėjo nė metai. Pora susituokė 1962 m. liepos 7 d. „Suvystė ji mane, jauną berniuką. Gal ir šiandien dar būčiau laisvas, nevedęs, o dabar – trys žmonos“, – sako Petras. Išvydęs mano sutrikusią miną, tuojau paaiškina: po sidabrinių vestuvių sukakties Liucija tapo antrąja žmona, po auksinių – trečiąja. O kai ateis 60-ieji – deimantiniai – santuokos metai, bus jau ir ketvirtoji.

Mokslai. L. Kučienė didžiuojasi vyru: į Šiaulius jis atvyko baigęs vos šešias klases. Užtat atsigriebė vėliau: pabaigė mokyklą, įstojo į technikumą, tuomet – į institutą. Nuotraukoje jis laiko mokyklos baigimo pažymėjimą.
Mokslai. L. Kučienė didžiuojasi vyru: į Šiaulius jis atvyko baigęs vos šešias klases. Užtat atsigriebė vėliau: pabaigė mokyklą, įstojo į technikumą, tuomet – į institutą. Nuotraukoje jis laiko mokyklos baigimo pažymėjimą.

Dėl gyvenimo su žmona padavė į teismą

Atšventę vestuves, Petras ir Liucija liko gyventi Šiauliuose. Trijų kambarių butą Dubijos g., kuriame pagal paskyrimą buvo įsikūrusi Liucija, dalijosi su dar keliomis merginomis. „Netgi buvau paduotas į teismą, kad nelegaliai ten gyvenau – priteisė mane iškeldinti. Liuciukas jau buvo padėty, todėl vienas išvažiavau į Vilnių, į teismą aiškintis. Sprendimą panaikino – šeimos ardyti juk negalima“, – pasakoja P. Kučas.

Šeima gyvenamąją vietą keitė ne kartą – glaudėsi tai palėpėje, tai mažuose nuomojamuose kambarėliuose. O pirmąjį erdvų trijų kambarių butą gavo, Petrui tapus „Vairo“ gamyklos Transporto skyriaus viršininku. Du jųdviejų sūnūs tuomet jau lankė mokyklą.

L. Kučienė didžiuojasi vyru: į Šiaulius jis atvyko baigęs vos šešias klases. Anksti netekęs mamos, tėvo augintas, negalėjo laisvai krimsti mokslų. Užtat atsigriebė vėliau: pabaigė mokyklą, įstojo į technikumą, tuomet – į institutą. „Tik paskaičiuokite, kiek metų aš jį mokinau“, – šypteli Liucija.

Ji pati, augindama vaikus, taip pat kibo į mokslus: maisto paruošimo technikės specialybę iškeitė į... metalo apdirbimą pjovimu. „Buvo laikas, kai į mokyklą eidavome visa šeima“, – sako Liucija.

Pataria nusileisti, kartais patylėti

Nors tuo pačiu metu mokytis, dirbti ir auginti vaikus nebuvo lengva, apie skyrybas pora niekada nepagalvojo. „Skaitau spaudoje: šešeri, aštuoneri metai kartu, vaikai – po du, po tris, ir skyrybos. Man labai keista: kaip galima išsiskirti? Svarbiausia – kaip tuos vaikus galima palikti? Niekada nebuvo nė minties, kad aš arba Petras išeitume. Susipykome, nurimome ir vėl viskas gerai. Reikia vienas kitam dažniau nusileisti, kartais patylėti“, – įsitikinusi Liucija. Moteris prisipažįsta: jos būdas – ugningesnis, Petras – ramesnis: „Susipykstame dėl smulkmenų, jis trenkia durimis ir išeina. Po kelių minučių sugrįžta: „Nu, Liuciuk.“

P. ir L. Kučai keturiasdešimt metų gyvena prie pat Šiaulių. Tiesa, pastebėti jų namus ne taip ir lengva – 72 arų sodybą slepia Petro sodinti medžiai. Užsukęs į svečius, jautiesi tarsi patekęs į aplinkiniams nematomą gamtos salą.

Namas, kuriame pora gyvena, kadaise priklausė Lieporių dvaro raštininko dukrai, buvo jos ir vyro vasaros rezidencija. „Vėliau ji gavo butą Šiauliuose, namas liko apleistas – gal šešerius metus jame niekas negyveno. Nupirkti norėjo daug kas, bet ji nepardavė. Sakė: „Man pinigų nereikia. Noriu rasti pirkėjus, kurie patiktų.“ Matyt, mes su Petru patikome“, – sako Liucija.

Namą jie pirko tėvams, tačiau netrukus į jį persikėlė ir patys. Dabar kaimynystėje gyvena sūnus su šeima, anūkė su vyru ir vaikais. Artimųjų buvimas – didžiulė dovana. Prabėgs treji metai ir Petras su Liucija bei artimaisiais Švėkšnoje minės deimantinių vestuvių sukaktį. „O atrodo, dar vakar viskas buvo“, – pokalbį nostalgiška gaida užbaigia Petras.

„Nu, Liuciuk“. „Susipykstame dėl smulkmenų, jis trenkia durimis ir išeina. Po kelių minučių sugrįžta: „Nu, Liuciuk“, – iš vyro būdo juokiasi L. Kučienė.
„Nu, Liuciuk“. „Susipykstame dėl smulkmenų, jis trenkia durimis ir išeina. Po kelių minučių sugrįžta: „Nu, Liuciuk“, – iš vyro būdo juokiasi L. Kučienė.
comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite