Ponia Jelena Talandienė – anglų ir rusų kalbų mokytoja M. Gustaičio gimnazijoje. Jos mama – lietuvė, tėtis – ukrainietis. „Tėtis buvo kariškis, tad man teko daug keliauti po pasaulį“, – prisipažįsta ji. Jelena yra gyvenusi Norilske, Dudinkoje, Rusijos šiaurėje. Kaune mokėsi rusakalbėje mokykloje, paskui studijavo Pskovo pedagoginiame institute.
Jos laikas – kruopščiai suplanuotas
„Aš taupau laiką, mano viskas suplanuota savaitei į priekį, tai jau tikrai, – tikina moteris. – Visi draugai ir bičiuliai tai žino ir be reikalo netrukdo. Jei nori, gali atvažiuoti, išgersime arbatos, bet plepėti tuščiai – ne mano būdui. Ir telefonas man – informacijai perduoti, o ne plepalams.“ Ji bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie jai įdomūs, gali suteikti informacijos, kažko išmokyti. Serialų per televizorių taip pat nežiūrinti: „Klausau filmus besiūdindama lėles, o į ekraną tik retkarčiais akį užmetu.“
Vasarą per atostogas savo mylimam užsiėmimui skiria daugiau laiko, per mokslo metus mažiau – prieš miegą, nusiraminti. Ponia Jelena sako, jog ji – ne amatininkė: „Negaliu savęs riboti užsakymais, tokiais, kokių nori kiti. Juk pradėjęs darbą dažnai nežinai, kaip jis atrodys, kai bus jau baigtas. Nenoriu riboti savo fantazijos.“
Kažkada ponia J. Talandienė dariusi papuošalus iš biserio – tokių aguonos dydžio karoliukų, tačiau, gavusi, nemenką užsakymą ir jį skrupulingai įvykdžiusi, daugiau šito nesiima. Bandė ir molį glostyti, tačiau, anot jos, supratusi, kad tai – ne jai: „Subtilių detalių negaliu nulipdyti ir tai man nepatinka“.
Tačiau kantrybės jai tikrai nestinga: kryželiu net paveikslus siuvinėjo. Anot jos, kiekvienas žmogus turi savas vertybes, prioritetus. „Šiemet pirkau geresnę siuvimo mašiną, tad pakeliauti galiu sau leisti mažiau, bet ežeras mano pašonėje, tad pailsiu ten, grybauju, uogauju“, – pasakoja ji. Gyvenimu tikrai nesiskundžia.
Ne tik kuria lėles, domisi ir jų istorija
Ponia Jelena atsineša krūvą knygų anglų ir rusų kalbomis. Ir vis apie lėles. Pasakoja, kad jos lėlės skirtos interjerui, bet būna ir lavinamųjų. „Valdorfo lėlės – lavinamosios, jos „auga“ su vaiko amžiumi“, – paaiškina.
Ko gero, apie lėles ponia Jelena žino viską, na, jei ne viską, tai labai daug. „Visko mokaisi, internete yra daug informacijos. Žodžiu, arba taupai laiką ir nusiperki pamoką ar iškarpas, arba bandai pats, gali gaišti laiką ir spėlioti, kaip padaryti“, – iš patirties kalba J. Talandienė.
O kitus pamoko, kaip lėlę pasidaryti? „Edukaciniuose užsiėmimuose mokau velti, o lėlių – ne, mat tam reikia vežtis siuvimo mašiną, o ir medžiagų daug: specialus trikotažas, kūneliui užpildas“, – sako meistrė.
Anot jos, kūneliui užpildyti gali tikti ir karšta vilna, o lėlių veideliai būna kelių rūšių – kimšti ir iš polistirolo kamuoliukų, tokių rutuliukų.
Jos pomėgis – nenuobodus. „Čia viską galima pritaikyti, net dekupažą. Tik vėlimo nepritaikiau dar, nors šlepetes moku velti, – sako ji. – Tuo šis užsiėmimas ir žavi. Man patinka kurti lėles, nes taip išlaisvinu fantaziją, kuriai čia ribų nėra. O viena ir ta pati operacija nevargina, mat jų čia daug.“
Paskui pradeda vardinti, kad siuvant lėles prireikia ir siuvimo įgūdžių, ir mezgimo, ir nėrimo, ir siuvinėjimo, ir spalvų derinimą reikia išmanyti, žmogaus anatomiją ar bent žmogaus veido struktūrą. „Ką įmanoma, siuvu mašina, ko neįmanoma – rankomis“, – sako meistrė. Ji rodo miniatiūrinius batukus, mažus, dailius rūbelius – viskas jos rankomis pasiūta. Juk lėles reikia gražiai aprengti, papuošti. Be to, buduarinėms lėlėms net veidus lipdanti.
Tai ji gali padaryti ir žmonių, kurie užsako lėles, veidus? „Ne, to nedarau“, – teigia ji.
Paskui šiek tiek paaiškina, kaip pavyksta lėlę pagaminti. Pasirodo, reikia žinoti, kad suaugusios lėlės kūnas – aštuonios lėlės galvos, vaiko-lėlės – kitaip, keturios. Medžiagas siunčiasi iš Rusijos, Kinijos. Kiek laiko užtrunka lėlę pasiūti? „Jei rimtai prisėsčiau, tai per darbo dieną, bet paprastai taip nebūna, dažniausiai prireikia dviejų dienų“, – sako ji.
Lėlių kainos kosminės
Ponia Jelena pripažįsta, kad buduarinės lėlės išties brangios, gali kainuoti ir 25 000 eurų. Tokias įsigyja kolekcionieriai, o tam, kad tave žinotų kaip meistrą, reikia važiuoti į tarptautines parodas. Pačios didžiausios būna Taline, Rygoje, Prahoje. Kol kas ponios Jelenos namuose puikuojasi dvi buduarinės-interjerinės lėlės, bet jų neparduoda.
Ji parduodanti interjerines lėles, kurios dabar itin populiarios. „Nuo 70 iki 150 eurų kainuoja mano kurtos interjerinės lėlės, tačiau parduodu ir po 40 ar 50 eurų, ir po 20 eurų. Vienai mergaitei pardaviau ir už 5 eurus, mat labai norėjo jos, bet tai buvo lėlė, tinkama žaisti. Mano lėlės paprastai ne žaidimams skirtos, o interjerui. Kita mergytė šią vasarą nusipirko lėlę už savo sutaupytus pinigėlius. Jei matau, kad labai nori, tada pigiau parduodu. Mano lėlės dažnai į užsienį iškeliauja“, – pasakoja ji ir rodo dvynes, kurios jau pasirengusios kelionei.
Anot meistrės, pati didžiausia gerbėja ir rėmėja, kuri visada įsigyja jos kūrinius - ar tai būtų lėlė, ar veltos šlepetės, yra sesuo.
Mūsų emocijų lėlės
Daugiausia meistrė kuria interjerines – emocijų lėles: „Žiūri į lėlę ir pats kuri emociją. Jei tau liūdna, ir tavo lėlė liūdi su tavimi, jei tau linksma, ir ji džiaugiasi kartu. Tuo jos ir mielos, tuo žavi begales žmonių visame pasaulyje, todėl, manau, jos tokios populiarios.“ Tokia emocijų lėlytė stovi ir prie pačios lėlių kūrėjos kompiuterio. Ko gero, tokios norėtųsi ne tik mažoms mergaitėms, bet ir didelėms, jau užaugusioms.
O raganų nekuria? „O kam? Angelus dariau“, – tarsteli ji.
Žiūri į ponios Jelenos sukurtas lėles ir negali patikėti, kad jas sukūrė prieš tave sėdinti moteris, mat jų grožis stulbina.