Angle down Atgal

Lygiaplaukis retriveris Laris arba kaip paralyžiuotą šuniuką ant kojų statėme

Kiekvienas gyvas padaras, ateidamas į šį pasaulį, atsineša ir Dievo jam skirtą likimą.

Laris gimė kartu su dar devyniais broliukais ir sesutėmis. Gimė antras, svėrė 450 gramų (didžiausias vadoje), gavo raudonos spalvos siūlą ant kaklo ir tapo Raudonu. Iki tikrieji šeimininkai duos jam tikrą vardą.

"P" vada. Dešimt šuniukų. 6 patinėliai ir 4 kalytės
"P" vada. Dešimt šuniukų. 6 patinėliai ir 4 kalytės

Gal kam nors bus naujiena, kad pas veisėjus gimus šuniukui, užfiksuojamas jo gimimo laikas, šuniukas pasveriamas ir jam užrišamas ryškiaspalvis šniūrelis, kiekvienam šuniukui vis kitokios spalvos, kad veisėja žinotų, kuris yra kuris. Savaitę ar dvi kiekvienas šuniukas sveriamas, stebint, kaip jis auga. Viskas rašoma į žurnalą, kad ir po dešimt metų galima būtų žinoti, kada šuniukas gimė, kiek svėrė, kaip augo.

Pirmieji šuniukų žaidimai...

Visi mažieji lygiaplaukiai retriveriai augo puikiai, mamos Jutos ir veisėjos Sigitos prižiūrimi. Gražūs, geri ir sveiki. Kiekvienas mažas šuniukas auga, ir visą laiką ateina tas liūdnas, kartu ir džiaugsmingas momentas, kai reikia palikti gimtąjį guolį ir keliauti pas tikriuosius savo šeimininkus. Pas tuos, kuriuos Dievas skyrė jau jam gimstant...

Raudonas pirmas iš vados išdrįso įlįsti į vandenį. Pats. Iš smalsumo, turbūt...
Raudonas pirmas iš vados išdrįso įlįsti į vandenį. Pats. Iš smalsumo, turbūt...

Laris, tada dar ne Laris, o Raudonas, iškeliavo. Šeimininkus jis gavo gerus ir mylinčius. Tai jie jam suteikė Lario vardą. Šeimininkė nuolat pranešinėjo veisėjai, kaip Lariukas gyvena savo naujuose namuose, klausinėdavo, jei kas būdavo neaišku. Atrodė, viskas puiku. Bet šunys, kaip ir žmonės, serga... Ir vieną dieną veisėja Sigita sulaukė Lariuko šeimininkės Mildos neramaus skambučio: ką daryti, Lariukas išėjo pasivaikščiot ir nebepaeina galinėmis kojomis... Sigita nėra veterinarė, tad natūralus patarimas šeimininkei – kuo skubiau eiti pas veterinarą. Tą šeimininkė padarė nedelsiant. Veterinaras Aurimas, apžiūrėjęs ligonį, suleido vaistų ir liepė pasirodyti daugiau galimybių tyrimams turintiems daktarams. Tolimesniam gydymui buvo pasirinkta veterinarijos klinika „ToTo“ ir gydytoja Veslava.

Į šią kliniką Lariukas pateko su išoriniais ir giluminiais refleksais. Nesuprantantiems paaiškinsiu: Laris jautė skausmą tiek kojyčių išorėje, odoje, tiek gilesniuose audiniuose, raumenyse, kauluose. Gydytoja Veslava pasiūlė Lariuką paguldyti į stacionarą stebėjimui ir gydymui. Lario šeimininkė su tuo sutiko, šuniukas juk bus profesionalų rankose, o namie mažas vaikas, darbas, taip visiems bus geriau. Jokių abejonių nekilo ir mums su Sigita. Klinika yra ne nauja, žinoma, nemažai gydytojų, klinika įrengta neblogai. Pagalvojome, kad „ToTo“ veterinarai išmano savo darbą ir rimtai žiūri į Lario ligą.

Pirmieji nerimo ženklai atsirado po to, kai Milda, neįspėjusi apie vizitą, nuvyko aplankyti Lariuko ir rado jį visiškai nebevaldantį kojų... Paklausinėjus paaiškėjo, kad gydytoja Veslava buvo tik antradienį, kai Lariuką priėmė, o trečiadienį ir ketvirtadienį ji nedirbo. Lariukas tiesiog paliktas dviems dienoms narvelyje. Šuniukas, sergantis ūmia nervų liga, paliktas stebėjimui. Aišku, pagalbinis personalas, manau, jį prižiūrėjo, keitė palutes, maitino, žiūrėjo, kad nepritrūktų vandens. O mes galvojom – rimta klinika su rimta ligonių priežiūra ir gydymu... Milda iškart apie susidariusią situaciją informavo mus. Susiskambinome, suderinom viską, kad susitiktumėme su gydytoja Veslava ir penktadienį jau lėkėme į Vilnių.

Su gydytoja Veslava susitinkome dar neatvažiavus Mildai. Gydytoja labai energingai gestikuliuodama aiškino, kaip niekas neaišku su Lariuko liga ir kad reikėtų papildomų tyrimų. Nuvedė pas Larį... Lariuką ištraukė iš narvo ir paguldė ant stalo... Šuo visiškai nejudėjo... Judino tik galvą... Kaip ir kiekvienas lygiaplaukis retriveris, džiaugėsi matydamas žmones, norėjo juos pasitikti, bet sugebėjo tik pakelti galvą ir inkšti, tarsi kviesdamas prieiti arčiau.

Prisiglaudžiau prie jo ir šnabždėjau į ausį: "Mes paimsim tave iš čia ir pagydysim. Tu geras šuo. Tu pagysi. Tu lakstysi, kaip ir kiti"... Lariukas laižė ir kandžiojo mano ausį... Aš jam kalbėjau, bet pats nelabai tikėjau tuo, ką sakau... Viena žinau tiksliai – mes padarysim viską, kas įmanoma, kad tu pasveiktum! Ir niekaip nesuprantu gydytojos Veslavos... Gal jūs, gydytoja Veslava, ir gera chirurgė, bet šiuo atveju pademonstravote visišką neišmanymą... Negi negalėjot pasakyti, jog tai už jūsų kompetencijos ribų ir siųsti pagalbos ieškoti kitur? Negali padėti, bent nepakenk – toks principas turėtų galioti ir veterinarams... O gal pirmiausia jūs matėte ne šunį, o galimybę pasipelnyti nieko neveikiant? Beje, „ToTo“ klinikos savininkai, jeigu gerbia save ir savo pacientus, manau, Mildai turėtų grąžinti sumokėtą sumą už gydymą.

Pasiėmę Lariuką važiavome į Jakovo kliniką, ten vienintelė vieta Lietuvoje, kur gali gyvūnams padaryti magnetinį rezonansą/kompiuterinę tomografiją. Padarius visus reikalingus tyrimus, gydytoja Margarita paaiškino, koks ilgas procesas laukia, paskyrė procedūras. Milda kasdien vežiojo Lariuką į klinikas, ten buvo statomos lašelinės, leidžiami vaistai. Bet jai atrodė, kad Laris negerėja. Mes, atiduodami šuniuką naujiems šeimininkams, visuomet pabrėžiame, kad, jeigu kas, iš mūsų, veisėjų, gali sulaukti ne tik patarimų, bet ir realios pagalbos. Prieš metus mes įgijome liūdną patirtį, kai mūsų veisimo šuniuką šeimininkai sugebėjo numarinti (šiais laikais!!!) nuo plaučių uždegimo. Patys iš pradžių vežė pas kažkokį veterinarą, kurį „šundaktariu“ pavadint liežuvis neapsiverčia, paskui nebegydė ir mums neleido pasiimti ir nuvežti (savo sąskaita! Pinigų už tai neprašėme) pas gerus veterinarus... O paskui, praėjus trim mėnesiams po šuniuko mirties, pradėjo reikalauti pinigų už neva nekokybišką šunį.

Po tos istorijos į šuniuko pardavimo sutartį įtraukėme punktą, kad, jei matome esant reikalinga, mes, veisėjai, turime teisę paimti šuniuką gydymui.

Šiuo atveju Lario šeimininkės raginti nereikėjo, ji viską darė teisingai. Ir informavo mus apie viską. Visą laiką galiojo ir mūsų pasiūlymas pasiimti Larį pas save gydymui. Kai baigėsi visos stacionarios procedūros Jakovo klinikoje, Milda pasinaudoja šiuo mūsų pasiūlymu. Mažas vaikas pas ją, darbas, o čia dar paralyžiuotas ligonis, kurį reikia ne tik prižiūrėti, bet ir dirbti. Dirbti tam, kad jis atsistotų ant kojų. Liepos 6 d., per Mindaugines, Laris atvažiavo į Kernavę, kur aš prekiauvau mugėje, o po mugės mes abu grįžome namo...

Laris atvažiavo į Kernavę. Neužilgo važiavom namo...

Namie toliau gydėme Larį vaistais, paskirtais gydytojos Margaritos. Leidome vaistus: į pėdutes (į tarpupirščius), neurorubiną ir cerebrolyziną - į raumenis. Darėmė kūnelio masažą, raumenų elektroimpulsines procedūras. Skausmingas neurorubinas, Lariukas inkštė. Inkšdamas mus, žinoma, džiugino – tai reiškė, kad skausmą jautė. Bet gijimo progreso nebuvo. Ir vilties ne kažkas likę... Darėme viską beveik tik todėl, kad paskui nejaustumėme sąžinės priekaištų, jog nepadarėm visko, ką buvo įmanoma padaryti. Bandėme Lariuką statyti – šansų jokių... Bandėme sodinti – bumt kaip maišas... Bandėme sulankstyti jo kojeles – jokios naudos, krisdavo ant šono. Visiškai nevaldė kūno... Viltis pamatyti Larį lakstantį blėso. Tik nė akimirkai vilties nebuvo praradusi Lidija, kurios pagrindiniu rūpesčiu dabar tapo Laris ir jo pastatymas ant kojų.

Laris lauke. Nuskustos vietos - elektroimpulsinėms procedūroms

Geltonas - geras draugas. Dažnai būdavo šalia. Nors, bendrai paėmus, visi broliai ir sesės buvo labai draugiški su juo...

Lariukas gulėdavo savo guoly ant palučių. Ten ir sysiodavo, ten ir tuštindavosi... Ir kambary atsirado kvapas. Po kiekvieno apsišlapinimo stengdavomės nuplauti jį, džiovindavome fenu, kad neperšaltų šlapias, kad skersvėjo kur negautų. Kai reikėdavo jam ėsti, apkamšydavom, kad nevirstų į šonus ar tiesiog laikydavom tarp kojų. Kol Lariukas pasistiprindavo.

Lauke, ant vejos, pavėsy, likusiems šuniukams, jo broliams ir sesėms, įrengėme voljeriuką, kad galėtų būti kartu su Lariuku. Manau, sprendimas buvo teisingas, jam reikėjo bendravimo. Tik be galo graudu būdavo stebėti, kaip jis trūkčioja savo bejėgį kūnelį, stengdamasis nors kiek pajudėti. Bet jis buvo žvalus. Gal šiek tiek piktas savo brolių atžvilgiu, dažnai piktai griebdavo kurį nors, nors tas tik žaisti norėdavo... Norėjo Laris būti toks, kaip visi, labai norėjo...

Rožinė, dabar Kivi, likusi mūsų gaujoje, žaidžia su Lariu ir dabar. Geltonas, Raudona - puikūs draugai

Pasodintas Laris jau truputį išlaikydavo lygsvarą. Bet pavargdavo greit...

Labai, labai Lariukas nori eiti... Tik negali... Neišeina dar...

Praėjo savaitė... Nematydami gijimo progreso, užsiregistravome priėmimui pas gydytoją docentą Valdą Vaitkų. Aš daktaro asmeniškai nepažinojau, tik daug buvau apie jį girdėjęs. Pasakysiu tiek. Tokį šiltą, gerą, nuoširdų žmogų retai kur sutiksi... Priėmė mus, apžiūrėjo Larį, pakankino atsiprašinėdamas (taip tikrino jo giluminius refleksus). Įsiminiau jo žodžius: „Jei šunelis neturėtų vidinių refleksų, sakyčiau, nekankinti jo. Bet dabar jis gali pagyti. Ir jei jūs turėsite kantrybės, jis tikrai pagis.“

Įvardinęs labai sudėtingą diagnozę (trys ar keturi lotyniški žodžiai), dar pusvalandį aiškino apie jo ligą. Pasakojo apie Vikaro efektą, kaip žuvusius nervus pakeičia kiti nervai, taip, kaip mišiose negalintį dalyvauti kunigą pakeičia vikaras ir mišios būna atlaikomos... Daktaras ne tik įkvėpė mums vilties ir tikėjimo, bet davė ir labai konkrečių patarimų, kaip tas viltis įgyvendinti. Kokius vaistus vartoti, kokius treniruoklius daryti, kaip skatinti gijimą. Jokio gailesčio šuniui. Kadangi šuo ne žmogus, valios pastangom jis veikti negali, turime priversti jį veikti per maistą. Nori gauti gardų kąsnelį? – užsidirbk. Pasiek jį. Stenkis, nors ir negali. Reikia ir padėti jam. Bet padėti taip, kad jis nesuprastų gaunantis pagalbą. Nes šunys protingi, greit gali pradėti tuo naudotis. Daktaras nupasakojo, kaip pasidaryti treniruoklį, padėsiantį greičiau pasveikti. Manau, būtent gerbiamo docento pasiūlytas treniruoklis ir davė pačią pradžią.

Pagal daktaro Vaitkaus patarimą pagamintas treniruoklis - šliaužimo takas. Ir Lario treniruotės.

Taip Laris mokėsi atsisėsti...

Treniruoklis paprastas. Ilgas lovys su plastikiniu dygiu kilimėliu, skirtu valyti kojoms. Lovys gulinčio šuns pločio su trupučiu laisvos vietos. Į tą lovį guldydavom Larį, jo kojytes sulankstydavom kaip turi būti gulinčio šuns kojos ir per porą – trejetą centimetrų nuo jo dantims pasiekiamos vietos padėdavom gabaliuką dešros. Jis stengiasi tą dešrą pasiekti. Už jos guli dar gabaliukas ir dar, ir dar. Džiaugsmo ašaros riedėjo, kai Lariukas pirmus penkis centimetrus savarankiškai nušliaužė. Lėtai, labai lėtai viskas ėjosi... O gal tik mums taip atrodė?

Procedūros...
Procedūros...
Procedūros. Gabi užjaučia gaujos narį...
Procedūros. Gabi užjaučia gaujos narį...

Ir Kanapė linksmindavo Larį. Šunys irgi jaučia, kad kažkas negerai...

Šliaužė Lariukas jau gana sparčiai, bet vis jo letenėlės užlinkdavo... Nejautė jis jų. Po truputį pradėjo pasodintas lygsvarą išlaikyti, nebevirto ant šono. Priekinės kojytės sveiko sparčiau, tik vis kažkaip nenatūraliai būdavo išsilenkusios...

Laris mokosi sėdėti ir pasikelti... Sunkiai, po truputį darė pažangą

Laris nenorėjo būti vienoje vietoje. O ir į guolį daryti jam, matyt, nepatiko, todėl iššliauždavo iš guolio. Tik jam vienam žinomu būdu, atsigulus ant šono... Po nakties kartais rasdavom jį ir kitame kambario gale.

Vasara, kaip žinia, buvo šilta, o mes, lyg žinodami, išsikasėm nedidelį prūdelį ten, kur statysimės namą. Tame prūdelyje vanduo šiltas – kaip arbata. Ir, svarbiausia, negilus. Nupirkom Lariukui gelbėjimosi liemenę ir kasdien pradėjom vežioti plaukioti, kaip ir patarė doc. Valdas Vaitkus. Va, čia ir pasijautė progresas. Po penkto plaukiojimo nuimsiu, galvoju, liemenę, ar tu, šunie, plauksi, ar ne? Ir Laris plaukė! Ir vėl džiaugsmo ašaros kaip pupos nusirito.... Kai pradėjo plaukioti ir vaikščioti vandenyje, Laris sparčiai, labai sparčiai taisėsi...

Pirmasis Lario plaukimas...

Po truputį mokomės vaikščioti vandenyje

Vandenyje mes jau vaikštom!!!

Pavargdavo Laris... Tada užsiėmimus baigdavome

Po savaitės plaukiojimo

Vėl verkiau iš džiaugsmo, kai grįžęs iš Jūros šventės mugės, pamačiau Larį einantį. Netvirtai, kreivai, šleivai, bet jis ėjo! Po trijų savaičių darbo jis ėjo savo kojomis! Verkiau iš džiaugsmo ir neslėpiau ašarų. Mes džiaugėmės. Mes šventėme. Nors po trijų Jūros šventės dienų buvom nusikalę, bet atsidarėme butelį vyno ir šventėme Lariuko vaikščiojimo pradžią. Išgėrėm už Larį, už Lidiją (kurios indėlis į tai didžiausias) ir už mus pačius. Ir man nė motais dėl to, ką apie mūsų šventimą su vynu pasakys visokie verygos ir Naisių “kniaziukai”.

Pirmieji savarankiški žingsniai po ligos... Lidija įamžino... Mes tuo metu Jūros šventės mugėje dirbom...

Stengiamės sudominti visais įmanomais būdais: žaislais, skanėstais. Gera priemonė obuoliai. Sverbu laiku atimt. Prisiės per daug - vidurius paleis...

Nori obuolio? Gaudyk!

Laris ir Lidija. L&L

Kai praėjo euforija, supratome, kad tai tik proceso gera pradžia. Kuo toliau, tuo Lariui sekėsi geriau. Jis ne tik vaikščiojo, jis jau lakstė, kartais susipainiodamas savo kojose, pargriūdamas, bet atsikeldavo ir vėl eidavo. Lidija ir toliau kas rytą ir kas vakarą darydavo jam elektroimpulsines procedūras. Važiuodavome maudytis, kartu su visa gauja (be Lario, joje devyni šunys) eidavome pasivaikščioti. Buvo dar keli, džiaugsmo ašarą išspaudę momentai. Kai Laris pirmąkart nulipo laiptais, kai pirmąkart užlipo laiptais, kai pirmąkart užlipo lauko laiptais (jie ažūriniai ir bauginantys) ir kai pirmąkart pašoko. O tai buvo visai neseniai. Dar mėnuo, ir jis nesiskirs nuo savo brolių, seserų.

Oi kaip mes obuolius mėgstam!

Nespėju bėgti paskui seses, bet užtat moku žaislą atimti!

Nors jau beveik viskas gerai buvo, elektroimpulsines procedūras tęsėme, kas vakarą Lidija ėjo su juo pasivaikščiot, mėtė jam žaislą. Tai tikrai mielas šuo. Lygiaplaukis. Lygiaplaukiai retriveriai be proto myli visus žmones, bet tuo pačiu yra labai prisirišę prie savo šeimininko. Nežinau, kaip reikės su juo skirtis... Jo šeimininkai tikrai turės būti patys pačiausi, nes kitaip.... Nes kitaip niekas jo neatiduos.

Elektroimpulsinės procedūros

Žaidimai. Vagiamos pašluostės...

Laris, įėjęs į kambarį, pirmiausia pasiimdavo ką nors į dantis. Dažniausiai pašluostę...

Batas ne prasčiau už pašluostę!

Laris atsigimė į mamą Jutą - šypsosi, kaip ir ji. Pasitinka mus sugrįžusius po kelionės.

Laris sutaria su visais. O su besisvečiuojančia mūsų namuose senute Bite (13,5 m.) jam labai patinka žaisti...

Bitė ir Laris. Ir Kaukas antrame plane...

Taip, aš didžiuojuosi tuo, ką padarėme. Lidija, Sigita ir aš. Galbūt ši mūsų patirtis kažkam pravers ateityje, nemanau, kad Laris pirmas ir paskutinis taip susirgęs šuo. Užmigdyti negaluojantį šunį langviausia. Daug sunkiau jį prikelti antram gyvenimui. Laris nugyvens pilnavertį šunišką gyvenimą. Džiaugsis gyvenimu ir savo šeimininkais, gyvens šeimoje ir niekada nebus rišamas prie būdos ar uždaromas į dviejų kvadratinių metrų voljerą. Niekada jis žiemą nešals ir nešlaps lyjant lietui. Gyvens taip, kaip turi gyventi kiekvienas šuo. Ir aš dėl to esu labai, labai laimingas.

Laris ir Lidija. Tandemas L&L
Laris ir Lidija. Tandemas L&L

Dėl visa ko darkart nuvažiavom pas daktarą Vaitkų. Apžiūrėjęs, pamaigęs Larį savo metodais daktaras pasakė: „Eik iš čia, šunie, tu sveikas! Ir laikykis kuo toliau nuo tokių, kaip aš!“

Laris žaidžia su sesute Kivi.

Laris laukia savo tikrųjų, Dievo jam skirtųjų, šeimininkų...
Laris laukia savo tikrųjų, Dievo jam skirtųjų, šeimininkų...
comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite