(Audronio Rutkausko nuotr.)
Angle down Atgal

Lo­ri­ta Va­liu­lie­nė: „Fech­ta­vi­mas – tai šach­ma­tai ju­de­sy­je“

Šiau­lie­tė Lo­ri­ta Va­liu­lie­nė, Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos fi­zi­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja, skai­čiuo­ja jau 38-ąjį pro­fe­si­nį rug­sė­jį. Mo­te­ris švy­ti, nes taip jau nu­ti­ko, kad ke­le­tą pa­sta­rų­jų me­tų ji ga­li de­rin­ti ke­lias veik­las ir mė­gau­tis su­grį­žu­sia jau­nys­tės mei­le – fech­ta­vi­mu. Spor­to meist­rė jo mo­ko klu­be „Ge­le­ži­nė kau­kė“. 

Fechtavimas grįžo

Lorita – energinga, sportiško stoto mokytoja jaunatviška šukuosena ir besišypsančiomis akimis, puikiai valdanti moksleivius didžiulėje sporto salėje ir... špagą rankose. Prieš ketverius metus Lietuvos fechtavimo federacijos paprašyta atgaivinti šio sporto tradiciją Šiauliuose, daugkartinė šalies fechtavimosi čempionė sutiko būti viena iš klubo „Geležinė kaukė“ steigėjų. Jo prezidentė ji tebėra iki šiol. Entuziazmą palaiko jaunystėje mėgstama sporto šaka ir ambicijos parodyti, kad egzistuoja ne tik krepšinis ir futbolas, suteikti vaikams galimybę rinktis.

Ji mena, kad pradžia buvo sunki: teturėjo vos keturis kostiumus ir kelias špagas, laikėsi tik iš projektinės veiklos. Situacija tapo stabilesnė, kai klubą „Geležinė kaukė“ į savo sudėtį priėmė „Dubysos“ sporto centras.

„Labai pasijuto: į varžybas važiuoti autobusą gauname, pagal projektą gavome finansavimą savaitės vasaros stovyklai. Šiauliai jau trečius metus organizuoja vaikų ir jaunučių Lietuvos pirmenybes „Arimex“ taurei laimėti“, – džiaugiasi sporto centro „Dubysa“ globa fechtavimo sporto meistrė.

Nors fechtavimas Šiauliuose populiarėja, jo mokoma ir Sporto gimnazijoje (nuolatinėms treniruotėms trūksta norinčių vaikų), ir klubo „Geležinė kaukė“ treniruotes lanko moksleiviai bei suaugusieji, fechtuotojus dar lengva suskaičiuoti – jų vos kelios dešimtys.

Lorita sako, kad visame pasaulyje fechtavimasis labai populiarus. Jis priklauso seniausių šiuolaikinių olimpinių žaidynių sporto šakų penketukui. Lietuvoje jis populiarėja ir, anot meistrės, lietuviai Europos mastu yra stiprūs vidutiniokai.

Bū­da­ma vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, Lo­ri­ta jau įvyk­dė spor­to meist­ro nor­ma­ty­vą. At­kak­li ir dis­cip­li­nuo­ta spor­ti­nin­kė vi­suo­met bu­vo Lie­tu­vos rink­ti­nė­je. (Lo­ri­tos Va­liu­lie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Bū­da­ma vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, Lo­ri­ta jau įvyk­dė spor­to meist­ro nor­ma­ty­vą. At­kak­li ir dis­cip­li­nuo­ta spor­ti­nin­kė vi­suo­met bu­vo Lie­tu­vos rink­ti­nė­je. (Lo­ri­tos Va­liu­lie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Špagą įvaldė vaikystėje

Ir vaikystėje Lorita nebuvo paprasta mergaitė: joje visad degė kovotojos ugnis, ji nuolat dalyvaudavo visokiausiose varžybose. Nenustygstanti mergaitė išbandė daugybę sporto šakų: krepšinį, irklavimą, tinklinį, plaukimą ir lengvąją atletiką. Mat tinkamus fizinius duomenis turinčią mergaitę išsyk pastebėdavo ir kviesdavosi sportuoti kone visi treneriai.

„Fechtuotis pradėjau būdama labai jauna – dar penktoje klasėje, – sako niekada treniruočių nepraleisdavusi Lorita. – Kodėl jis man patiko? Galbūt todėl, kad esu labiau individualistė ir tokia individuali sporto šaka man patinka. Kaip ir dabar sakau, kiek įdėsi darbo – tokį rezultatą ir turėsi. Fechtavime negali pasislėpti už kitų nugarų, kaip komandiniuose žaidimuose.“ Loritą žavėjo tai, kad pergalės ir pralaimėjimai priklauso tik nuo jos pačios.

„Visi sportininkai turi galimybę eiti į takelį. O čia jau priklausys, kiek toli jis nueis: vieni iškrenta pirmuose pogrupiuose, kiti – pusfinaliuose, o finaluose, kai tik keturi žmonės kovoja, būna jau labai aršios kovos“, – sako ji.

Beje, pralaimėjimai, anot Loritos, yra gera varomoji jėga, nes leidžia analizuoti judesių sekas, rasti klaidas, jas atidirbti ir taip tobulėti.

Dėl sporto paliko namus

Mergaitė taip užsidegė fechtavimu, kad jos negalėjo sustabdyti jokios kliūtys: nei liga, nei išsiskyrimas su šeima.

„Angina dažnai sirgdavau. Kai pasakė: „Viskas, negalėsi sportuoti, reikia operuoti“, greitai puoliau operuoti anginą, kad širdžiai nepakenktų. Gyvenau fechtavimu“, – pamena Lorita.

Net kai po ketverių metų treniruočių Šiauliuose nebeliko fechtavimo mokytojos, ji ryžosi palikti saugius tėvų namus ir išvažiuoti į Kauną. Paauglės neatgrasė nė gyvenimas internate: „Ryžausi gyventi paprastame internate, ne sportiniame – tai labai daug reiškia.“

Būdama vienuoliktoje klasėje, jau įvykdė sporto meistro normatyvą, veliau įstojo į Kūno kultūros institutą. Atkakli ir disciplinuota sportininkė visuomet buvo Lietuvos rinktinėje. Laimėjimų sąrašą išvardyti būtų sunku, nes ji – daugkartinė Lietuvos čempionė visose amžiaus grupėse, pradedant nuo vaikų, baigiant suaugusiųjų.

Galbūt dabar gali atrodyti keistai, bet didžiausiu sportiniu pasiekimu Lorita įvardija buvimą Sąjungos (Sovietų Sąjungos, – aut. past.) profsąjungų rinktinėje. „Tais laikais lietuvei buvo labai sunku ten prasimušti, buvo lyg užsklanda. Dalyvavau varžybose ir patekau į pusfinalį, kuriame jau nebepamenu, kelintą vietą užėmiau“, – sako Lorita, tuomet įveikusi konkurenciją ne tik fechtavimosi takelyje, bet ir tarp „broliškų tautų“.

Mirtinas ginklas – vienos saugiausių sporto šakų įnagis

Kai savo fechtuotojos karjerą pradėjo kadaise Lorita, kovos vykdavo visais trimis tarptautiniame fechtavimosi takelyje naudojamais ginklais: špaga, rapyra ir kardu. Dabar Lietuvoje fechtuojamasi tik špagomis.

Iš pažiūros laibas metalinis strypelis buku galu su rankena (profesonaliai tai vadinama geležte ir garda, – aut. past.) sveria 750 gramų. Tokio stiprumo smūgis į kvadratinį centimetrą ir tenka dūrio metu. Nereikia jėgos užsimoti ir smeigti, nėra didelės judesių amplitudės.

„Todėl tie judesiai tokie siauri, greiti. Šiuolaikinės špagos gaminamos iš morgeninio plieno. Anksčiau špaga lūždavo į dvi dalis, vienas galas likdavo smailus, būdavo tikimybė susižeisti. O dabar, jei špaga lūžta, ji subyra. Mes visapusiškai esame apsaugoti: daug sverianti, dūrių smūgius atlaikanti tvirta veido kaukė, iš neperšaunamos medžiagos siuvama apranga, yra ir krūtinės apsaugos ir antšoniai. Nebent vieną kitą mėlynę gauname“, – tikina L. Valiulienė.

Treneriai vilki juodą aprangą, kovotojai – baltą. Taip susiklostė istoriškai, kad menkiausią dūrį išduotų kraujo dėmė ir jo nebūtų įmanoma nuslėpti. O ir vėliau, kol nebuvo dūrį parodančių lempučių, balta apranga buvo svarbi rezultatui fiksuoti.

„Dabar dūrį fiksuoja užsidegančios žalios arba raudonos švieselės. Anksčiau to nebuvo. Ginklo antgalis buvo pamirkomas į dažus ir pagal žymes spręsdavo, kur fechtuojantis pataikė“, – elegantiškos baltos aprangos paslaptį atskleidžia trenerė.

Fechtavimas – intelektuali sporto šaka

Nepaisant ginkluotos amunicijos ir kovinės aprangos, fechtavimas, anot Loritos, yra labai intelektualus sportas ir lygina jį su kita olimpine sporto šaka.

„Fechtavimas – tai šachmatai judesyje. Tai reiškia, kad turi stebėti priešininką, nes tikslas yra įdurti priešininkui ir apsisaugoti nuo jo dūrio. Todėl aš jį stebiu, analizuoju, jį provokuoju, darau judesius, apgaulingus ar neapgaulingus, ir priverčiu kažkaip jį veikti. Ir vėl stebiu, kaip reaguos: ar imsis gynybos, ar atakuos. Atėjo, bum bum bum susibadė ir viskas. Čia taip nėra“, – apie ilgą strateginę parengtį dar prieš kovą kalba moteris.

Trenerė pasakoja, kad priešininkas stebimas ir analizuojamas gerokai iki susitikimo, parenkami reikalingi judesiai, sukuriamas savotiškas modelis, kuris kovos eigoje šiek tiek keičiasi.

„Tai ugdo strateginį mąstymą ir svarbiausia – greitą sprendimų priėmimą. Viskas vyksta žaibiškai, todėl turi būti gera reakcija, lankstumas, vikrumas, greitis – visos šios savybės labai reikalingos fechtuotojui“, – nauda vaikų ne tik sportiniam, bet ir asmeninių savybių ugdymui įsitikinusi patyrusi sporto pedagogė.

Beje, ji pastebi, kad ir vaikai treniruotis ateina kitokie: mandagūs, kultūringi, pagarbūs, tarpusavy jokių patyčių, motyvuoti, paklusnūs, gebantys susikoncentruoti.

„Fech­ta­vi­mas – la­bai in­te­lek­tua­li, aris­tokt­ra­tiš­ka ir gra­ži spor­to ša­ka“, – pa­gy­rų ne­gai­li spor­to meist­rė Lo­ri­ta Va­liu­lie­nė. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
„Fech­ta­vi­mas – la­bai in­te­lek­tua­li, aris­tokt­ra­tiš­ka ir gra­ži spor­to ša­ka“, – pa­gy­rų ne­gai­li spor­to meist­rė Lo­ri­ta Va­liu­lie­nė. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Fechtavimosi mokosi ir aktoriai, ir kariai

Fechtavimasis istoriškai buvo tik aristokratams prieinamas kovos menas. Jo kilmingi didikai mokytis pradėdavo ankstyvoje vaikystėje. Tiek apranga, tiek ginklai būdavo brangūs, puošnūs ir sunkūs, tad reikėdavo net ginklanešio. Dabar tai galime išvysti tik ekrane ar scenoje.

Tad nieko keista, kad šiauliečių fechtavimosi klubui „Geležinė kaukė“ yra tekę šios kovinės sporto šakos pamokyti Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius tam, kad judesiai scenoje atrodytų grakštūs ir įtikinami. Net ir šiuo metu treneriai pakviesti padėti pasiruošti būsimai spektaklio premjerai, kurioje numatytos scenos su fechtavimosi elementais.

„Tie aktoriai, kurie pabando, sako: „O, kaip įdomu!“ Ir tikrai gali būti įdomu ir kaip apsiginti, ir kaip fechtuotis, ir žingsneliai, ir įtūpstai“, – nauja patirtimi su sporto treneriais dalijasi meno žmonės.

Klubo „Geležinė kaukė“ trenerius susirado ir Šiaulių aviacijos bazės Karinių oro pajėgų lakūnai. Mat fechtavimas – viena iš karinės penkiakovės rungčių.

„Fechtavimas yra tokia sporto šaka, kurią niekada nevėlu pradėti. Atėję maždaug trisdešimtmečiai per labai trumpą laiką išmoko ir jau geba gerai fechtuotis, ir atstovauti Šiaulių miestui net tarptautinėse varžybose“, – didžiuojasi L. Valiulienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite