Angle down Atgal

Loreta Vaicekauskienė: kodėl turim jaustis kalti, kad esam lietuvių kalbos kalbėtojai?

Ar dabartinė gyvensena prastina mūsų kalbą? Ar šiandienos kalbos stilius, svetimybės yra blogis? Ar mes patys kasame duobę vienai seniausių kalbų pasaulyje? Atsakydama į šiuos klausimus liberalioji kalbininkė, sociolingvistė, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Vaicekauskienė LRT „Stiliuje” samprotauja kitaip, nei esame pratę girdėti iš kalbos žinovų.

„To vaidmens, aišku, sau neplanavau, o jį man kaip ir priskyrė. Mūsų, humanitarų, toks ir yra darbas, mes turime kelti klausimus. Mes turime visą laiką galvot kritiškai. Tai aš labiau pasakyčiau, kad aš esu kalbininkė su sąžine, nes turiu lingvistinį išsilavinimą ir aš kalbu kaip ta lingvistė, kuri bet kur Vakaruose kalbėtų. Bet čia, Lietuvoje, už tą savo visiškai normalią veiklą gaunu revoliucionierės etiketę”, - svarsto Loreta.

Deja, pasak mokslininkės, mūsų visuomenė yra stipriai paveikta lietuvių kalbos norminimo ideologijos, kuri laužo kalbos natūralumą ir neigiamai veikia ta kalba kalbančius žmones: „Mes drabužius kitokius nusiperkame, anksčiau gi mus atpažindavo iš batų ar iš kažkur, jau pradėjom keliauti. O mentalitetas mūsų dar vis dėlto yra to vadinamojo antrojo pasaulio. Nes tą štampą mums uždėjo penkiasdešimties metų nelaisvė.”

Loreta pastebi, jog labiausiai kalbos normintojų pastangoms priešinasi jauni žmonės. Jų tarpusavio bendravimas grįstas slengu ir gausybe skolinių. O tai visuomenei ir ypač vyresniajai kartai kelia aibes nuogąstavimų, esą užaugo kalbos skurdintojų karta. „Dabar mokinius kaltina, kad jų raštingumas prastėja, jie tokie anokie. Ir aš visą laiką keliu klausimą: klauskite apie save. Ar jūsų anūkai rašo prasčiau už jus? Atsiverskite savo sąsiuvinį ir anūko sąsiuvinį. Palyginkit ir tada kalbėkit apie tai, kad prastėja, bet nekalbėsit apie tai, kad prastėja, nes pamatysit, kad jie ne prasčiau rašo, ir keliomis kalbomis, ir daugiau rašo, ir sudėtingiau“, – jaunimo kalbą gina Loreta, pripažįstanti, jog kalbos normintojų represyvią politiką jaučia ir visi viešumoje su lietuvių kalba dirbantys žmonės.

„Natūraliai žmonės, kai yra bendruomenė, didesnė kaip milijonas, skaidysis į tarmes ir skirtingus akcentus. Tai yra lietuvių kalbos akcentai, palikit ramybėje žmones. Vieni kirčiuos TrakaI, kiti TrAkai. Su asmenvardžiais irgi taip, tai yra mūsų kalbos savybė būti tokiai įvairiai. Kas pasakė, kad tas mano kirtis yra blogesnis? Nesąmonė, čia yra inercija, niekur pasauly nėra šitokios represyvios politikos. Jiems jau dabar gal gėda jos atsisakyti, bet aš manau, kad ateis ta diena, ateis netrukus.”

Danų ir lietuvių kalbas studijavusi Loreta Vaicekauskienė, tapatinanti kalbos kokybę su gyvensenos ypatumais, kelia radikalius kalbos kokybės klausimus ir pripažįsta, jog dėl to neretai pati junta spaudimą. Tačiau mokslui prisiekusi sociolingvistė kalba drąsiai ir skatina didžiuosius kalbos akcentus dėti ne į formą, bet turinį: „Kodėl mes turime jaustis kalti, kad esam lietuvių kalbos kalbėtojai? Užteks tos kaltės ir taip, nes visą laiką tik ir galvosi, gal įskaudinai ką, gal ne taip suformulavau, gal pamiršau, gal ne taip žaismingai, ne taip gražiai nusišypsojau, gal per mažai kartų šiandien.”

Apie vaikų ir jaunimo kalbą, apie buitinę kalbėseną, blogus ir gerus skolinius ir – švietimo sistemos, laužančios vaikų smalsumą bei kūrybiškumą, ydas – su sociolingviste Loreta Vaicekauskiene laidoje „Stilius“ šį šeštadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT. Vedėja Violeta Baublienė.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite