„Būdama amerikietė, čia daug padėjo“

Aldona Šliūpaitė-Jankauskienė (1890 m. liepos 26 d. Niujorkas, JAV–1980 m. Santa Monika, Kalifornija) – Lietuvos gydytoja, visuomenės veikėja. Tėvas dr. Jonas Šliūpas (gimęs Šiaulių apskrityje, Rakandžiuose), motina Liudmila Malinauskaitė-Šliūpienė.

„Lietuvos albume“ apie A. Šliūpaitę rašoma: „Mokslus ėjo Skrantone, Pensilvanijoj. Medicinos mokslus baigė Womens College Philadelphijoje. Praktikavusi New Yorke įvairiose ligoninėse ir privačia praktika Brooklyn’e, Boffel.

Kai iškilo karas, sumanė važiuot į Lietuvą teikti medicinos pagalbos savo tėvų krašto žmonėms. Jau buvo pasiryžusi važiuoti į Lietuvą 1916 m., ir buvo pirmasis daktaras M. Yčo sumanytojo Amerikos daktarų būrelio, skiriamo Lietuvai. Bet Amerikai Vokiečiams karą paskelbus – tasai planas neįvyko.

Tada ji, 1917 metais, vyksta per Japonus į Sibirą, į Rusus, Centro Komiteto kviečiama lietuvių pabėgėlių gydyti. Paskirta to komiteto Voronežo moksleivių gydytoja, darbavosi iki 1918 metų.

Kai vasarą grįžo mokinių transportas iš Voronežo į Lietuvą, ji ir atkeliavo į Vilnių. Nors buvo jai siūloma pasilikti Vilniuje, tačiau ją traukte traukė mūsų sodžiun, kurio ji dar nebuvo pažinusi.

Važiuoja tad į Žemaičių Šilalės miestelį (Tauragės apskr.) ir ten eina praktiką. Pamėgsta mūsų sodžių ir mūsų žmones, su kuriais veikiai susigyvena, pasineria visai į gydymą.

Tiktai Amerikos misijai atvažiavus 1919 m. pavasarį, valdžios kviečiama, važiuoja į Kauną ir čia Socialės Apsaugos Ministerijos paskirta valdžios atstove prie Amerikos vaikų maitinimo organizacijos. Būdama amerikietė, čia daug padėjo, patarpininkaudama tarp tos misijos ir mūsų valdžios.

1919 m. gruodžio mėnesio pradžioje, kai atvyko Amerikos Raudonojo Kryžiaus misija ir įsteigė čia savo atstovybę, valstybės prezidento buvo priskirta prie tos misijos mūsų valdžiai atstovauti.“

„Per kvotimus su dideliu skandalu turėjo išeiti“

Felicija Povickaitė-Bortkevičienė gimė 1873 m. Linkaučių dvare, Krekenavos parap., Panevėžio apskr., Lietuvos dvarininkų šeimoje.

Albume rašoma: „Tačiau dvaro jos tėvai buvo dėl lenkmečio nustoję ir turėjo gyventi iš savo pačių darbo, kaip ir visi inteligentai. Netrukus tėvai persikėlė gyventi į Ukmergės apylinkę, tais laikais gerokai sulenkintą ir ten Felicijai teko išbūti savo jaunas dienas.

Ligi 13 metų ji mokėsi namieje; be pamokų labai daug skaitydavo, ne retai ir uždraustas lenkų ir rusų knygas, nes jos tėvų namai buvo kaip ir koks centras pažangesniųjų Ukmergės apylinkės inteligentų lenkų ir rusų.

Apie lietuvių padėjimą tuo laiku negirdėjo dar nieko, tik tiek težinodama apie lietuvybę, kad krašto liaudies kalba esanti lietuviška ir kad kiekvienas tikras demokratas ir geras savo krašto pilietis privalo žinoti jo kalbą ir istoriją, kaip kalbėdavusi jos motina, kuri lietuviškai mokėjo ir kalbėjosi su tarnais.

Dėl to, be lenkų istorijos, mokėsi ir lietuvių. 13 m. baigusi F. pastojo į Kauno gimnazijos 4 klasę, bet iš priešpaskutinės 6 klasės per kvotimus su dideliu skandalu turėjo (su ja dar kelios kitos draugės) išeiti.

Buvo tai garsios 1889 m. pavasario kovos prieš mokinių katalikų varymą į cerkvę epizodas. Per didelę protekciją buvo tačiau priimta į paskutinę Vilniaus mergaičių gimnazijos klasę, kurią ir baigė.

Po to lankė Varšuvoje nelegalius skrajojamus aukštuosius kursus, studijuodama istoriją, literatūrą ir kalbas, tačiau kitais metais policijai suėmus kursų vedėjus – turėjo grįžti namo.

Tėvas padarė tada ją savo padėjėja ir pavaduotoja ir jai teko rimtai darbuotis ir imtis reikalų, kurie tais laikais svetimi buvo jaunoms mergaitėms. Tuo laiku patyrusi jau buvo šį tą ir apie lietuvių judėjimą: buvo jau mačiusi lietuvių knygas, girdėjo apie kratas. Ėmė pagaliau pati iš knygų mokytis lietuviškai.“

„Bortkevičių namas buvo viešojo Vilniaus lietuvių gyvenimo centras“

„1899 m. ištekėjo už lietuvio inžin. J. Bortkevičiaus ir nuo to laiko prasidėjo veiklusis jos dalyvavimas lietuvių visuomenės gyvenime. Pirm visko ėmusi dabar sistematintai mokintis lietuvių kalbos, tuojau karštai prisidėjo prie tautinio lietuvių darbo Vilniuje, kur ji su vyru apsigyveno. Ji tuojau įėjo į Vilniaus lietuvių inteligentų būrelį, kuris vedė ten aktyvią kovą už lietuvybę.

Ji buvo pirmoji moteris, kuri išgavo sau lygią teisę dalyvauti visuose slaptuose tų mūsų kovotojų pasitarimuose (lig tol moterys nebuvo ten prileidžiamos prie slaptų pasitarimų, kad „neišsiplepėtų“) ir ant jos pečių ėmė krauti ne maža praktikos darbų. Tik vėliau, kada ėmė rastis daugiau partijos darbo, ėmė ji nebe taip aktyviai dalyvauti tautiniam vilniečių gyvenime, bet vis dėlto nepasitraukė iš jo ligi 1905 m. nes ligi tų metų revoliucijos ir tos revoliucijos Bortkevičių namas buvo viešojo Vilniaus lietuvių gyvenimo centras ir visa, kas darėsi Vilniuje, rasdavo jame atbalsio.

P. Višinskis įkinkė ją į bendrojo Lietuvos judėjimo darbą ir ji veikiai tapo jo padėjėja. Turėjo tad sekti lenkų ir rusų spaudą, daryti iš jos ištraukas ir iškarpas „Varpui“ ir „Ūkininkui“, įėjusi į „Žiburėlio“ draugiją netrukus pateko į jos valdybą. Ėmė tad rūpintis lėšų suieškojimu stipendiatams.

Taip pat buvo išrinkta, kaipo Lietuvių demokratų atstovė, į vadinamąją „Kankinių Kasą“. Platino skiriamą Vilniaus rajonui slaptąją literatūrą, organizavo jos gabenimą; taip pat ne kartą pati gabeno į Virbalį suredaguotą „Varpo“ numeriams medžiagą (1904–05 m. „Varpas“ buvo redaguojamas Vilniuje).

1905 m. teko dalyvauti daugybėje įvairių slaptų ir viešų susirinkimų ir visokiuose bendruose partijų ir tautų pasitarimuose; teko dalyvauti Mokytojų ir Valstiečių Sąjungų centro Valdybose. Dalyvavo pasiųsta nuo Demokratų drauge su Gabriu (J. Paršaičiu) ligi pat galo visuose Didž. Seimo organizacinio komiteto darbuose.

Tuo pačiu laiku reikėjo darbuotis „Liet. Ūkininko“ administraciją betvarkant, partijos reikalus užsieniuose likviduojant, jau oficialina; gabenant iš ten jos išleistąsias knygas ir brošiūras. Paskui, pradėjus siausti reakcijai, reikėjo slėpti visus galus, ginti sukompromituotus valdžios akyse žmones, padėti slapstytis ar liuosuoti.“

„Nebuvo beveik Lietuvoje kalėjimo jos neaplankyto“

„Tada plačiai pradėjo darbuotis Kankinių Kasa. Tuo laiku pateko į kalėjimą jos vyras ir sesuo, sunkiai kaltinamu. Bet tai kaip tik legalizavo jos kalėjimų lankymą ir padėjo būti maža pastebėtai.

1906 m. nebuvo beveik Lietuvoje kalėjimo jos neaplankyto, o ryšiai buvo su visais palaikyti, buvo jos suorganizuoti keli politinių kalinių pabėgimai. Pagaliau policija ima kreipti į ją smarkią domų: nuo 1906 m.
rudens gauna ji nuolatinį „angelą sargą“, o kratos viena po kitai ją kankina.

Keletą kartų teko atsidurti ir kalėjime. O čia dar sunkiai suserga vyras ir miršta. Bet visa tai jos nepalaužia.

Vyrui mirus ji persikelia į „L. Ūkininko“ redakciją ir dar labiau atsiduoda jo administracijos ir Demokratų partijos organizavimo reikalams. Karui kilus žandarai dar daugiau randa visokių priekabių, kad ji pagaliau nutaria kuriam laikui pasišalinti, juoba, kad partijos laikraščių kasa buvo tuščia ir reikėjo suieškoti šaltinių iš kur lėšos gauti.

Be to, susidaręs Vilniuje Prūsų lietuvių belaisvių (ištremtų Rusijos gilumon iš Maž. Lietuvos rusų invazijos metu) Globos Komitetas reikalingas buvo tikrų žinių iš vietos ir gyvų ryšių su ištremtaisiais.

Tad ji 1915 m. birželio mėn. 9 d. išvažiuoja iš Vilniaus per Petrogradą į Siberiją ketindama po trijų mėnesių, atlikusi savo uždavinius, sugrįžti. Bet sugaišti tolimose kelionėse teko jai ilgiau, negu tikėjosi.

Pasiekusi net Vladivostoko ir iš ten grįždama į Irkucką sužinojo, kad Kaunas paimtas; suprato tad, kad niekaip jau nebesuspės sugrįžti Vilnian, o kadangi Prūsų lietuvių tremtinių suieškojimo darbas buvo vos tik pradėtas – nutarė varyti jį ligi galo, o paskui kaip nors pasiekti Vilnių kad ir per frontą.

Kelionė po Siberiją ir Rytų Rusiją užtruko į 5 mėnesius – vietų ir žmonių aplankė daugybę ir medžiagos surinko daug. Būtų dar daugiau tam pasidarbavus, bet laikinas jos suareštavimas padarė tam galą.“

„Buvo paimta kalėjiman, kaipo Lietuvos valdžios įkaitas“

„Atvažiavusi į Maksvą ji padarė platų pranešimą apie Prūsų lietuvių padėtį S. Amerikos konsului nurodydama dėsnius kaip jie turėtų būti šelpiami ir spirdama, kad jie būtinai būtų paleisti, nes jų 70 proc., ypač vaikų, buvo jau išmirę. Tasai raportas buvo pagrindas Prūsų lietuvių šelpimui, nes rusų valdžia, ir norėdama, negalėjo suteikti reikiamų žinių, įsitikinusi negalinti tuo tarpu grįžti Lietuvon nuvyko į Petrogradą organizuoti Prūsų lietuvių šelpimą, kurio neišleido iš savo rankų visą laiką, kol buvo Rusuose, nors ir dalyvaudama kituose darbuose.

1916 m. vėl lankė ištremtuosius Prūsų lietuvius ir pusę metų išgyveno Samaroje jų šelpimo reikalais. Nuvažiavus jai Petrogradan atsiimti tam tikslui pinigų, kilo revoliucija. Prasidėjo vėl intensyvus partivinis veikimas.

F. B. net tenka atstovauti Demokratų partijai Liet. Tautos Taryboje. Dalyvauja Lietuvių Seime Petrograde. Kada partija ėmė krypti per daug į kairę – ji viešai pakelia protestą ir su kitais, senesniaisiais partijos veikėjais iš jos išeina ir padaro užuomazgą dabartinei Liet. Social. Liaudininkų Demokratų Partijai.

Netrukus po to išvažiuoja į Stokholmą vis Prūsų lietuvių (jų grąžinimo) reikalais. Čia jai esant įvyko bolševikų revoliucija Rusuose. Tokiomis sąlygomis grįžti Rusijon ji nebepanorėjo ir ėmė rūpintis išgauti leidimą važiuoti Lietuvon.

Stokholme teko jai dalyvauti Liet. Konferencijoje. Iš Stokholmo persikėlė į Kopenhagą, kur dirbo lietuvių skyriuje prie Danų Raud. Kryžiaus lietuviams belaisviams šelpti Vokietijoje.

Po 6 mėnesių sulaukusi leidimo grįžo 1918 m. kovo mėn. pradžioje Lietuvon, Vilniun. Ėmė čia tuojau rūpintis leidimu „L. Ūkininkui“ leisti ir, vargais negalais išgavusi jį iš Vokiečių okupantų valdžios tik metų pabaigoje, pradėjo jį vėl leisti.

Taip pat dirbo Lietuvos Tarybos raštinėje. 1919 m. bolševikams užėmus Vilnių ji su keliais kitais įžymesniais Vilniaus lietuviais vasario m. pradžioj buvo paimta kalėjiman, kaipo Lietuvos valdžios įkaitas, ir apie metų išbuvo Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimuose, iš kur buvo grąžinta Lietuvon mainais ant kalėjamųjų Lietuvoje bolševikų 1919 m. liepos mėn. pabaigoje.

Apsigyvenusi Kaune vėl ėmė organizuoti savo partijos spaudos reikalus. Sudariusi „Varpo“ bendrovę – suorganizavo jos spaustuvę ir net tris laikraščius „Darbą“, „Liet. ūkininką“ ir „Varpą“.

1921 m. sausio mėn. 22 d. įėjo į Steigiamąjį Seimą Soc. Liaud. Dem. ir Valst. Sąjungos bloko sąrašu.“