Angle down Atgal

Lie­tu­viš­ko­se man­da­lo­se žy­di rūtos

In­diš­kas man­da­las bu­vu­si dailės mo­ky­to­ja Ona Gird­vai­nienė pa­vertė lie­tu­viš­ko­mis – jo­se pra­žys­ta linų ir rūtų žie­dai, gie­da gaid­žiai, šuo­liuo­ja ark­liai, at­si­kar­to­ja sau­lu­čių ir eg­lu­čių or­na­men­tai. Šiau­lietė tau­to­dai­li­ninkė pa­sa­ko­ja, kad prie­š pen­ke­rius me­tus pra­dėju­si pieš­ti man­da­las su­sto­ti ne­be­galė­jo. „Ėjo vie­na po ki­tos. Toks jaus­mas, kad ne aš pa­ti jas da­riau“, – šyp­te­li.

Kruopštumą paveldėjo

Šį šeštadienį Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Šiaulių regiono tautodailės paroda „Aukso vainikas“. Joje eksponuojami ir O. Girdvainienės tapybos darbai. O mandalos, religinės indų kompozicijos, parodose, anot Onos, vertinamos prieštaringai. Juk tai – ne lietuviška tradicija.

Tiesa, lietuviškumo tautodailininkės kuriamose mandalose netrūksta, mat įprastas geometrines figūras ji keičia linais, rūtomis, verpstėmis, zylėmis, gaidžiais, saulutėmis, eglutėmis, kryžiais, senoviškų skrynių motyvais, arkliais.

„Labai mėgstu arklius ir jau visus metus man akyse šmėžuoja vaizdas, kad nupiešiu mandalą, kurioje ratu bėga arkliai. Visuomet taip: pirma susikuriu vaizdą, tuomet dirbu“, – sako O. Girdvainienė.

To darbo nemažai – vieną mandalą tautodailininkė guašu ir akvarele gali piešti ir tris, ir keturias savaites. Vis tik skrupulingas darbas, atidus spalvinės kompozicijos derinimas jai teikia malonumo ir atsipalaidavimo. Kruopštumą O. Girdvainienė spėja paveldėjusi iš mamos, audusios gražiausias sukneles. Iki šiol prisimena jų langelius ir natūralias spalvas – dažus anuomet juk gamindavo iš žievelių ir žolelių.

Piešti mandalas O. Girdvainienė pradėjo atsitiktinai, kartą pamačiusi dukrų eskizus. Pagalvojo: kodėl nepabandžius ir jai? „Tik mano išėjo kitokios, lietuviškesnės“, – šypsosi ir priduria, kad mandalų iš knygų ar interneto nekopijavo – jas kūrė remdamasi savo nuojauta ir žiniomis. „Kompoziciją man dėstė garsusis scenografas Liudas Truikys. Jis mums taip įkalė liaudies meną, kad pamiršti nebeįmanoma. Liepdavo kopijuoti skrynias, eiti į muziejus“, – sako Ona.

O. Gird­vai­nienės na­muo­se man­da­los neuž­sibū­na – jas iš­do­va­no­ja ar­ba par­duo­da. Be­li­ku­sios tik nuo­trau­kos. Tau­to­dai­li­ninkė Šiau­liuo­se bu­vo su­ren­gu­si sa­vo kurtų man­dalų pa­rodą. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
O. Gird­vai­nienės na­muo­se man­da­los neuž­sibū­na – jas iš­do­va­no­ja ar­ba par­duo­da. Be­li­ku­sios tik nuo­trau­kos. Tau­to­dai­li­ninkė Šiau­liuo­se bu­vo su­ren­gu­si sa­vo kurtų man­dalų pa­rodą. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Ant sto­ro so­vie­ti­nio li­no­leu­mo O. Gird­vai­nienė iš­rai­žy­da­vo at­vi­ru­čių kli­šes – jų iki šiol tu­ri pilną dėžę, per du šim­tus. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Ant sto­ro so­vie­ti­nio li­no­leu­mo O. Gird­vai­nienė iš­rai­žy­da­vo at­vi­ru­čių kli­šes – jų iki šiol tu­ri pilną dėžę, per du šim­tus. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Per dieną – keli šimtai atviručių

Mokslai tautodailininkei nebuvo lengvai pasiekiami. O. Girdvainienė gimė ir augo Skuodo rajone, Krakių kaime. Baigti septynias klases galėjo tik todėl, kad patarnavo broliui, paskirtam mokytoju į vieną rajono mokyklą. Tuomet ir pradėjo svajoti apie piešimą, tačiau tęsti mokslų neleido tėvai. Ona, vienintelė mergaitė gausioje šeimoje, privalėjo padėti ūkyje.

„Ganydavau karves, žiūrėdavau į medį ir galvodavau – koks gražus, kad taip ėmus ir jį nupiešus. Parėjusi užsidarydavau alkieriuje (žemaitiškos trobos patalpa, – aut. past.) ir verkdavau“, – sako ji.

Ašaros byrėjo trejus metus, o tuomet O. Girdvainienė įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą. Kaip ir kodėl ten pateko, sako nebeprisimenanti, užtat atminty puikiai išlikę stojamieji egzaminai. „Mama sudėjo medinį čimodaną ir aš, mergelė iš kaimo, pirmą kartą atvažiavau į Kauną. Ir, galite įsivaizduoti, lengvai suradau Žaliakalnį, mokyklą – apėmė toks jausmas, kad jau esu čia buvusi“, – pasakoja tautodailininkė.

Tėvų ūkiui atidavusi ne vienus metus, Ona kurse buvo vyriausia. Studentiškas gyvenimas, prasidėjęs Antrojo pasaulinio karo metais, nebuvo lengvas: bendrabutyje tekdavo kūrenti krosnį, pagrindinis maistas būdavo mamos atsiųsti lašiniai, juoda duona ir cukrus, retkarčiais – kopūstų sriuba.

Technikume O. Girdvainienė įgijo dekoratyvinio dažymo specialybę, tačiau, baigusi mokslus, buvo paskirta dirbti dailės mokytoja Biržuose. „Pirmoji mano pamoka buvo braižyba, ją vedžiau devintokams. Tais laikais vaikai buvo kitokie – paklusnūs, ramūs. Per tą pamoką tylėjo susirietę, kad tik nepradėčiau verkti – iš veido matė, kaip jaudinuosi“, – juokiasi Ona.

„Ga­ny­da­vau kar­ves, žiūrė­da­vau į medį ir gal­vo­da­vau – koks gra­žus, kad taip ėmus ir jį nu­pie­šus“, – jau­nystę pri­si­me­na Ona.  (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
„Ga­ny­da­vau kar­ves, žiūrė­da­vau į medį ir gal­vo­da­vau – koks gra­žus, kad taip ėmus ir jį nu­pie­šus“, – jau­nystę pri­si­me­na Ona. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Jaudintis buvo ko – jokių pedagogikos įgūdžių jauna specialistė neturėjo. Be to, kaip pati sako, Dievas jai davė rankas, o ne liežuvį. Vis tik, persikėlusi gyventi į Šiaulius, tautodailininkė ir toliau mokytojavo. Iš viso – 32 metus, kurių didžiąją dalį praleido tuometėje Šiaulių 13-ojoje vidurinėje. Ir nors apie save kalba kukliai, aplinkiniai O. Girdvainienės darbą vertino ir gerbė, mokykloje jos prašė pasilikti ir sulaukus pensijos.

Beje, būtent tapusi mokytoja, O. Girdvainienė atrado dar vieną aistrą – atvirutes. Sovietiniais laikais jos buvo tokios paklausios, kad tekdavo pagaminti po kelis šimtus per dieną. Atvirutes Ona veždavo į tolimiausius Lietuvos kampelius, į knygynus ir bibliotekas, daugeliui stebintis, iš kurgi jos atsirado – gal parsiųstos iš Amerikos?

Tautodailininkė šypteli – realybė buvo kur kas buitiškesnė. Ant storo sovietinio linoleumo ji išraižydavo atviručių klišes – jų iki šiol turi pilną dėžę, per du šimtus. Raižyti veidus tekdavo atvirkščiai. Klišę padengdavo dažais – tai darydavo ne teptuku ar kita priemone, o pirštais. Ir taip kiekvienai atvirutei. Geležiniu volu atspausti atvirutės reljefą irgi nebuvo lengva – jausmas toks, tarsi ką tik būtumei pakėlęs kibirą, sklidiną vandens.

„Žmonės galvodavo, kad atvirutes darau serijomis, o iš tiesų kiekviena buvo tikro rankų darbo. Vienai atvirutei esu suskaičiavusi vienuolika procedūrų“, – sako Ona. Ir nors sveikata nebe ta, o ir jos atvirutes pakeitė tos atvežtinės iš Amerikos, tautodailininkė prisipažįsta, kad jų gamyba jai iki šiol mieliausia. Mielesnė net už mandalas.

Šiau­lių re­gio­no tau­to­dailės pa­ro­do­je „Auk­so vai­ni­kas“ eks­po­nuo­ja­mi Onos Gird­vai­nienės ta­py­bos dar­bai. Ke­liuo­se jų – tau­to­dai­li­ninkės ma­ma.
Šiau­lių re­gio­no tau­to­dailės pa­ro­do­je „Auk­so vai­ni­kas“ eks­po­nuo­ja­mi Onos Gird­vai­nienės ta­py­bos dar­bai. Ke­liuo­se jų – tau­to­dai­li­ninkės ma­ma.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite