Marijampoliečiams labiau žinoma, kaip rūbų dizainerė Ilona Abramavičienė tapyti pradėjo augindama dukrą, kaimynės menininkės paskatinta.

– Tai buvo tarsi relaksacija. Pirmas paveikslas buvo Gedimino pilis. Ypač įsijaučiau į medžius – jų formos, šviesų ir spalvų žaismas mane tiesiog įtraukė. Jūra, gėlės, vaisiai... Piešdavau dalimis, atskirus fragmentus, prie drobės užsisėdėdavau iki trijų nakties. Vėliau pamėgau juodą foną ir gėles – nutapiau visą ciklą paveikslų, nors kiekvieną dieną nupiešdavau tik po gėlę. Sunkiausia būdavo jas sujungti, kad visos tilptų į vazą, – linksmai apie savo kūrybą pasakoja Ilona.

Apie jos hobį ilgą laiką žinojo tik artimiausi žmonės. Todėl vienos rūbų kolekcijos pristatymo metu Marijampolės kultūros centre žiūrovai buvo nustebinti dizainerės tapybos darbais ant didelio formato drobės. Paveiksluose atsispindėjo demonstruojamų rūbų raštai, spalvos, ryškūs akcentai ir subtilūs junginiai.

Ilona sako apie šalies šimtmetį galvoti pradėjusi prieš metus: „Norėjau savaip įprasminti šią datą ir nutariau nutapyti Lietuvos vėliavos spalvų obuolius. Kodėl obuolius? O kaip Lietuva be obelų! Jos juk prie kiekvienų namų“.

Paveikslą sako tapiusi su mintimi kažkam padovanoti, todėl jo nuotrauką su prierašu įkėlė į „Facebook'ą“.

„Nuoširdžiai sveikinu visus su atkurtos Lietuvos 100-mečiu! Įkvėpta šios šventės nuotaikos nutapiau ,,Lietuviškus obuoliukus“. Norėčiau, kad šis paveikslas pradžiugintų žmogų ar šeimą, kurie myli Tėvynę, žadina Lietuvos tautiškumą. Kviečiu siūlyti artimuosius ar draugus, kurie prisideda prie Lietuvos kūrimo, ir aš vienam iš jų padovanosiu savo paveikslą“, – feisbuke parašė moteris.

Ir pasipylė internautų komentarai, draugų ir pažįstamų laiškai, skambučiai, žinutės į asmeninius tinklus.

– Buvau nustebinta – ne tiek dėl gausos, kiek dėl „lietuviškos“ reakcijos: žmonės siūlė save, savo vyrą, savo žmoną, bet niekas nepasiūlė senyvų žmonių, kurie gal ne tiek daug iš svetimų dėmesio sulaukia ir kuriuos tikėjausi pradžiuginti. Todėl kai viename laiške perskaičiau, kad mano trys obuoliai primena marijampoliečių Bartaškevičių trynukus, ir sulaukiau daugiau pritariančių balsų, nutariau atsisakyti ankstesnės savo minties ir padovanoti paveikslą vaikams – Lietuvos ateičiai, – apie namų savo kūriniui paiešką pasakoja I. Abramavičienė.

Aplankyti pirmadienio vakarą namuose aplankytas Lietuvos tūkstantmečio metais – 2009-aisiais – gimęs Algimantos ir Laimono Bartaškevičių trejetukas Aura, Gustas ir Gytis labai apsidžiaugė dovana. „Gražu“, – vieningai įvertino ir kiekvienas tuoj pat išsirinko SAVO spalvas: Gustui gražiausia geltona, Gyčiui – žalia, o Aurai – raudona.

Linksmi, kūrybingi vaikai, Mokolų mokyklos-darželio antrokai, vienas per kitą gerajai tetai pasakojo kaip jiems sekasi mokykloje, kokius būrelius lanko: Aura dainuoja ir šoka, Gustas žaidžia futbolą, Gytis lanko karatė treniruotes. Visi trys, pritariant vyresniajai sesei Nedai, ilgai neraginami uždainavo. Gražiausi žodžiai ir vaikų šypsenos skirti Mamai ir Lietuvai.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos