Angle down Atgal

Lietuva garsi „Žalgiriu“, Jurbarkas – „Kanabėku“

Sakoma, kad geriausias vaistas nuo daugelio ligų – juokas. Mokslininkai netgi yra paskaičiavę, kiek jis pailgina žmogaus gyvenimą. Gebėjimas į daugelį dalykų pažvelgti per juoko prizmę padėjo išlikti ir sovietmečio laikais, kai gyvavo legendinė agitmeninė brigada „Kanabėkas“.

1984-ieji metai. Scena iš „Razbaininkai steigia roko grupę“. Nuotr. iš kairės: V. Partikas, V. Mažukaitis, A. Šerkšnaitė.
1984-ieji metai. Scena iš „Razbaininkai steigia roko grupę“. Nuotr. iš kairės: V. Partikas, V. Mažukaitis, A. Šerkšnaitė.
1985-ųjų akimirka prieš koncertą Vilniaus sporto rūmuose. Iš kairės: R. Gecevičius, V. Mažukaitis, I. Partikienė, G. Jokūbaitytė, S. Ardzijauskas, A. Lapė, V. Venclova.
1985-ųjų akimirka prieš koncertą Vilniaus sporto rūmuose. Iš kairės: R. Gecevičius, V. Mažukaitis, I. Partikienė, G. Jokūbaitytė, S. Ardzijauskas, A. Lapė, V. Venclova.

Humoro grupių, vadinamų agitbrigadomis, pasirodymai 8-ajame dešimtmetyje ir vėliau buvo be galo populiarūs. Tuomet, kai per televiziją būdavo transliuojamas respublikinis agitbrigadų konkursas, gatvės Lietuvoje ištuštėdavo. Visi sėdėdavo prie televizorių ekranų, laukdami pasirodymų. Jurbarko „Kanabėkas“ buvo viena iš tų grupių, kurios kasmet užimdavo lyderiaujančias vietas. Įdomiausia tai, kad nemažai to meto temų, kurias į paviršių sovietmečio laikais keldavo „Kanabėkas“, nesvetimos dar ir šiandien, praėjus daugiau kaip 40-iai metų nuo pirmojo kolektyvo išėjimo į sceną.

 „Kas Lietuvai yra „Žalgiris“, Jurbarkui buvo „Kanabėkas“, – juokauja buvęs šio garsaus kolektyvo vadovas Vytautas Partikas, pakalbintas prieš balandžio 1-ąją, Juokų dieną. Vytautas su kultūrine veikla atsisveikino prieš keletą metų – išėjo į užtarnautą poilsį, tačiau jo namuose iki šiol vietą randa ilgą kūrybinį etapą primenantys daiktai, įvertinimai, apdovanojimai. „Štai čia nuo 1975 metų visa „Kanabėko“ veikla“, – sako rodydamas segtuvus su kruopščiai surikiuotomis „Kanabėko“ gyvavimo istorijomis. „Tik va dalį scenarijų pavogė, kai mokiausi Klaipėdos fakultetuose. Pusę lapų išplėšė“, – pasakoja V. Partikas. Pasijuokiame, kad, matyt, buvo vertingi, jei jau pasisavino. 1979 metais agitmeninei brigadai „Kanabėkas“ buvo suteiktas liaudies kolektyvo vardas, o 1980 metais ji buvo pripažinta absoliučiai geriausia menine agitbrigada respublikoje. Kolektyvas aktyviai koncertavo įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Už pasiektus laimėjimus ir ilgametę veiklą Kultūros ministerija 1986 metais dovanojo saviveiklininkams specialų prizą – kelionę į Korėją.

„Gegužės pirmosios“ kolūkio (Jurbarkai) kultūros namų direktoriumi Vytautas Partikas pradėjo dirbti 1974-aisiais. Tais pačiais metais kultūros namuose gimė ir agitmeninė brigada „Kanabėkas“. Kam kilo mintis taip pasivadinti, vadovas jau nelabai ir atsimena. „Su tokiu įrankiu, kurį vadindavo „kanabėku“, Suvalkijos pusėje žmonės iš vežimų kabindavo mėšlą. Iš vežimo mėšlą kabinti, reiškia traukti visas negeroves į viršų“, – aiškina pavadinimo kilmę Vytautas. Kolektyvas tais laikais buvo suburtas iš aktyviausių ir geriausių kultūros namų saviveiklininkų. „Kanabėke“ vaidino įvairių profesijų žmonės – nors ir ne visi menininkai, bet puikiai savo gebėjimais tikę scenai: vaikų darželio virėja dirbusi Janina Paškauskienė, skalbėja – Ona Giedraitienė, buhaltere – Irena Partikienė. Vaidino ir režisierius Antanas Švedas, kultūros namų meno vadovas Romualdas Gecevičius, ir pats direktorius Vytautas Partikas. Vėliau prie pasirodymų prisijungė ir daugiau saviveiklininkų. Metams bėgant keitėsi kolektyvo sudėtis, tačiau įvertinimai buvo stabilūs – „Kanabėkui“ ilgus metus pavyko išlikti laureatu. Darbą gavo per... dainas„Kai aš atėjau dirbti, meninės brigados buvo tik pradėjusios gyvuoti. Kolūkio pirmininkas pasakė, kad jeigu suburiu kolūkyje agitmeninę brigadą, gaunu dvigubai didesnę algą. Galvoju, imsiu ir padarysiu. O aš jau toks esu, kai ko nors imuosi, tai visu šimtu procentų. Reiklus esu sau“, – juokiasi Vytautas. Pripažįsta, kad nelengva buvo. Dirbti atėjo, kaip pats sako, nuo gatvės – mokslų jokių nebaigęs buvo, bet kolūkio pirmininkui patiko, nes gražiai dainavo, mokėjo groti akordeonu. „Mano tėtis Kriūkuose turėjo valdišką akordeoną, jis jį rakindavo, bet aš, vaikas, matydavau, kur padeda raktelį. Atsirakinu ir groju, iš minties. Kai tėtis pamatė, subarė, kad neimčiau, bet nupirko natų pradžiamokslį. Bet man pagal natas neidavo, mintinai žinodavau melodiją. Paskui ir su būsima žmona dainuodavom duetu. Jos tėtis Sintautuose pagrindinis giedotojas buvo, tai ir ji muzikalumą turėjo. Ir pagrodavo, ir dainuodavo. Per vieną kolūkio šventę ir buvom pastebėti. Pirmininkas žiūrėjo į mane, liepė ateiti ir pasiūlė vadovauti naujiems kultūros namams. Taip į mano gyvenimą pirmiau atėjo darbas, o tik paskui studijos“, – prisimena Vytautas.

Pačią pirmąją „Kanabėko“ programą padėjo surežisuoti Jurbarko liaudies teatro režisierius Antanas Švedas, o vėlesnes režisierius A. Pauliukaitis. Pagrindinis uždavinys susibūrusiam kolektyvui buvo scenarijaus sukūrimas. Pasitelkęs į pagalbą tuometinės Jurbarko 2-os vidurinės mokytoją M. Barzdą, V. Partikas pradėjo kurti scenarijus, kuriuose būdavo vaizduojamos įvairiausios temos. Nuo tokių dalykų kaip tinginystė, girtavimas, aplaidumas, kyšininkavimas iki vagysčių, prekių trūkumo. Paliesdavo ir tokius dalykus, kaip tėvų ir vaikų santykiai, šeimų gyvenimo aktualijos, skyrybos.

„Scenarijų kūrimai užsitęsdavo ir iki ryto. Būdavo, sėdim su vyno taure ir aptarinėjam, kas čia pas mus negerai. Pasakau kokią mintį, rašom. O juokinga tuo metu atrodo, kvatojam. Naktį jau sapnuoju, kad salė ploja. Ryte atsikeliu, paskaitau – visai juokas neima. Vėl sėdam iš naujo rašom, taisom. Buvo pirmininkas ir rašytoją mums nusamdęs, sumokėjo didžiausius pinigus, parašė tą scenarijų tokį, kad skaityk ar iš priekio ar iš galo, nėra iš ko juoktis. Numetėm į šiukšlinę ir savo rašėm“, – su šypsena prisimena V. Partikas.

Iš pradžių sudalyvavę zoninėse atrankose, „Kanabėko“ saviveiklininkai ėmė skinti vis naujus laurus. Prisirinkę naujų temų, V. Partikas kartu su M. Barzda kasmet sukurdavo po scenarijų. Aprašydavo Jurbarko gatvių netvarką, kritikuodavo spekuliantus, perpardavinėjančius alkoholį ir kitas prekes. „Kanabėko“ istorijoje paliečiama gydymo tema, kai už geresnę apžiūrą tenka duoti kyšį. Jurbarko senbuviai turėtų prisiminti šį kupletą: „Jei iškilo spuogas, votys/paakiai pradės vagotis/reikia tept. Kad maloniai ir dorai apžiūrėtų daktarai/reikia tept.“

1977 metais žiūri komisija „Kanabėkui“ skyrė pirmąją vietą kaimo kategorijoje ir kolektyvas gavo teisę vykti į respublikinį turą, kuris vyko Kaišiadoryse. Pasisekimas ir ten neapleido – čia pelnė pirmąją vietą ir kaip laureatai vyko į baigiamąjį koncertą Vilniaus profsąjungos rūmuose. Tuo pačiu pasirodė ir per respublikinę televiziją, o kolektyvas buvo apdovanotas Pirmojo visasąjunginio meno saviveiklos festivalio laureato medaliu ir diplomu.Nuo to laiko du dešimtmečius „Kanabėkas“ buvo šlovės viršūnėje. Šmaikštūs kupletai, režisūra priversdavo sales ploti ir skanduoti agitbrigados vardą.

Visą straipsnį galite rasti 2021 03 26 dienos „Mūsų laiko“ numeryje.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite