Angle down Atgal

Lietuva. 2020-ieji...

Regi senis Rapolas: jau ir 2020-ieji į pabaigą, o jis vis dar sveikas, gyvas, kruta...

O kiek visokių navynų ant Marijos žemės!

Štai Seimas jau susimažinęs iki 101 nario ir dar ruošiasi mažintis perpus prieš rinkimus. Sako, žmonių jau beliko Lietuvoj nepilnas milijonas, tai ir Seimas tuštėja tiesiog akyse: seimūnų algos mažėja, privilegijų neliko, ką ten garbiems ponams beveikti?..

Štai ir „Rail Baltica“ rieda puikūs traukiniai vienas paskui kitą. Net kamščiai susidaro. Iš Kauno, iš Vilniaus, iš Klaipėdos – visi į Suvalkus žmones apsipirkti veža. Tuos, kas dar išlikę ir neišemigravę čia bando kažkaip išgyvent...

Štai ir „Via Baltica“ autostrada jau pastatyta! Dvi eilės į priekį, dvi eilės – į užpakalį. Švilpia šaldytais embrionais pakrauti refrižeratoriai, taipogi mašinos rusiškais, estiškais ir kiniškais numeriais padabintos, viena kita ir lietuviška pasitaiko. Šitos greit pralekia, nes iš paskos vis tai policija, tai antstolis, tai mokesčių inspekcija vejasi, per garsiakalbį reikalaudami automobilio kilimėlio mokestį susimokėti ar patentą žmonai vežti nusipirkti...

O antai ant kalnelio palei autostradą Naisiuose ar ne šventė kokia bevykstanti? Kaip gražiai dainuoja tautiniais rūbais aprengti vaikučiai ir jų seneliai. Kas, kad visi kostiumai vaikiški ir senelių plikos blauzdos kyšo... Bet kaip gražiai dera virpantys vienų dar ploni, o kitų - jau ploni balseliai.

„Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos!“ - užtraukia choras, bet staiga choristai pabyra kaip putpelės šešką pamatę. Kažin koks kažkur matytas vaidila rūsčiai grūmoja choristams ir kažką aiškina apie neteisingas dainas, o šie skuodžia neatsigrįždami, į vaidilą akis bijodami pakelti...

O kas gi čia dabar? Žiū, kokį monstrą pastatė! Žiūri senis Rapolas link pajūrio ir mato kažin kur apie Žygaičius baisinį bokštą iškilus. Iš jo juodi dūmai kyla, o aplink tarsi kokie atomai skraido... Ir užrašai keisti kažin kokie ant jo didelėm raidėm išvedžioti. Viršuje - „Hitachi“, o apačioje – lyg ir „Chevron“ parašyta. Įtempęs akis Rapolas randa ir kelias lietuviškas raides: „Atominė skalūnų jėgainė“ ten parašyta. Ir saugo ją budriai NATO kareiviai, o padeda jiems keli lietuviški žalieji, tik iš tolo nesimato, ar valstiečiai.

Besidairydamas Rapolas pamato vaizdą, nuo kurio jam užima kvapą: štai kitados žinomi politikai, grandinėmis sukaustyti, į katorgą Balbieriškin sudegusios bažnyčios atstatyti traukia. O ant kaklų plakatai kabo su užrašais: štai šitas už juodą skylę buhalterijoje 25 metams ištremiamas, tas už paskolą be sutarties butelio dėžutėje 15 metų gavęs, o anas už nuolatinį šiki...ą ir tapšnojimą apvalius 10. Prakinkuoja ir profesorius su anūku. Profesorius už tai ir gavo iki gyvos galvos, kad yra profesorius, o anūkas už tai, kad profesoriaus anūkas... Vakarykščius politikos didvyrius lydi rūstūs uniformuoti Auleliai ir Pamušalėliai, budriai stebintys, kad nei prie vieno tremtinio joks advokatas ar tiesiog švogeris neprieitų, nepaduotų iš įpročio kyšio ar dar baisiau - ko nors svaiginančio.

Beje, regi Rapolas, kad to svaiginančio jau beveik nelikę. „Maksimos“ bankrutavę. „Rimi“ su „Iki“ susijungę ir čia pat užsidarę. „Norfa“ iš didelių prekybos centrų į kioskus persikėlė. Šnapso čia nė su žiburio nerasi. Visur tik valstybės monopoliai. Ir reklamos ant jų kažkokios bjaurios parašytos arkliškom raidėm: „Alkoholis užmuša norėjimą ir nužudo galėjimą!“, „Negerk, avinėliu pavirsi!“ ar net toks: „Ką girtas pradėsi, blaivus baigt nenorėsi!“

Bet paskutinis regėtas vaizdas senį Rapolą suneramina. Mato jis savo kaimo bendruomenės sueigą. Susirinkęs visas kaimas, tokio cūdo anksčiau niekada nebuvo. Ir kad ginčijasi, kad rėkauja kaip žydai Kalvarijos turguje, kad aiškina karštai kažkam kažką rankomis mostaguodami. Apie alkoholio žalą. Apie samagono aparatą. Apie nepilietiškumą ir nevalstybinį mastymą. O tas kažkas tik gūžiasi, tik spraudžiasi kamputin visas sumenkęs, susitraukęs...

- Tai ką, kaimynai, darysim su šituo paskutiniu kaimo alkašu? - girdi rūstų bendruomenės pirmininko Jonskiečio klausimą Rapolas ir staiga su siaubu suvokia, kad tas kažkas – tai jis pats.

- Alkašas! Alkašas! - smerkiamai skanduoja minia kaimynų ir šiaip nepažįstamų ponų tautiniais kostiumais. Ir visi artyn brukasi, kumščiais per Rapolo šonkaulius stuksenti ima.

- Gelbėkit, padėkit! Aš daugiau negersiu! Prieš dievą prisiekiu – mesiu! - lyg skerdžiamas danų meitėlis žviegia Rapolas ir staiga gauna jau visai stiprų smūgį į pašonę:

-Kelkis, alkaše tu! Mes jis, matai, gert! Alkašas! Kol iš komos budinasi – visada meta, o tik atsipaipalioja – ir vėl tas pats! - girdi skardų žmonos balsą Rapolas ir iš laimės net kelnes prišlapina. Taigi ne blaivininkai jį puola, o tik nuosava boba! Ir reikėjo tokį baisų sapną susapnuoti?!

- Gerą vakar skystimėlį iš pastipusio katino išvaryti pavyko! - patenkintas pagalvoja Rapolas ir vėl palaimingai nugrimzta į paralelinį pasaulį, tikėdamasis šįkart kur kas malonesnių potyrių.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite