REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Vasario 21 d. 07:30

Lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kos galėtų pra­si­dėti M. Dauk­šos „Pos­ti­le“

Šiauliai

Pasirinkimas. „Neseniai per pilietiškumo pamoką vaikų teiravausi, kaip jie elgtųsi, jeigu Lietuvoje įvestų dvikalbystę – žiniasklaidoje buvo praskriejusi tokia idėja. Kai kurie atsakė, kad rinktųsi kalbėti angliškai. Man pasidarė taip baisu...“ – sako V. Laurutienė. (Autorės nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


118701

„No­riu, kad vai­kai ži­notų, ko­kia svar­bi ir gra­ži yra lie­tu­vių kal­ba“, – sa­ko Ku­žių (Šiau­lių r.) gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Vio­le­ta Lau­ru­tienė. Ji su ko­le­ge spe­cia­lią­ja pe­da­go­ge Tat­ja­na Bo­ri­se­vi­čie­ne ir mo­ki­niais šią žiemą pa­ruošė Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos „Pos­tilės“ pri­sta­tymą.

Aktuali tada, aktuali dabar

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka jau 24-ąjį kartą organizavo knygų pristatymo konkursą. Kužių gimnazijos mokytojos V. Laurutienė ir T. Borisevičienė konkursui nusprendė pasirinkti neeilinį kūrinį – M. Daukšos „Postilę“, išleistą 1599 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

„Manyčiau, kad tai yra vienas reikšmingiausių kūrinių Lietuvoje po Martyno Mažvydo „Katekizmo“. „Postilė“ – tai mūsų lietuviškos raštijos pagrindas, įrodymas, kad raštą jau tuomet turėjome. Nes vėliau buvo bandoma įteigti priešingai. Aišku, propagandiniais tikslais“, – sako V. Laurutienė.

Pedagogė prisipažįsta, kad ją ypač žavi M. Daukšos knygos pratarmė – „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kurioje aukštinama lietuvių kalba, pabrėžiama jos svarba tautai. „Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“, – rašė M. Daukša.

„Šios autoriaus mintys aktualios ir dabar, nes lietuvių kalba buvo ir yra užteršta. Pamenu, kai mokiausi, gavau užduotį pristatyti barbarizmus. Sudėtinga nebuvo – prisirankiojau jų iš artimos aplinkos: babytės, mamos. Mamos tada netgi klausiau: kodėl tu vartoji tiek daug rusiškų žodžių – juk nė nemoki rusų kalbos? Dabar tas pats su anglicizmais. Neseniai per pilietiškumo pamoką vaikų teiravausi, kaip jie elgtųsi, jeigu Lietuvoje įvestų dvikalbystę – žiniasklaidoje buvo praskriejusi tokia idėja. Kai kurie atsakė, kad rinktųsi kalbėti angliškai. Man pasidarė taip baisu... Žinote, nuoširdžiai žaviuosi tais žmonėmis, kurie gyvena užsienyje, bet jų namuose skamba lietuvių kalba. Lietuviškai kalbėti jie moko ir savo vaikus. Man tai imponuoja“, – sako V. Laurutienė.

800px-dauksa-postile-1599.jpg

Unikalus kūrinys unikaliam vaikui

Kad M. Daukšos „Postilė“ brangi mokytojai, matyti iš karto, tačiau ar ji tapo brangi 12–13 metų mokiniams, dalyvavusiems šios knygos pristatyme?

V. Laurutienė sako ir pati kėlusi sau šį klausimą. „Su Tatjana svarstėme, ar tokio amžiaus vaikams tiks šis kūrinys. Juk tekstas, žodžiai, sąvokos čia ganėtinai sunkios. Todėl, prieš priimdamos sprendimą, davėme „Postilę“ paskaityti mergaitei Gerdai, kuri turėjo ją mokytis atmintinai. Norėjome, kad susipažintų ir pasakytų – sutinka ar ne. O ji jau kitą dieną pas mus atėjo ir pasakė – mokysiuosi. Labai apsidžiaugėme. Žinote, kartais mes, aplinkiniai, per daug blogai galvojame apie vaikus, juos nuvertiname. O iš tikrųjų kiekvienas turi kažką unikalaus, išskirtinio. Svarbu tai pastebėti ir vaiką pakalbinti. Taip ir šiuo atveju – pakalbinome ir atradome unikalią mergaitę, kuriai tiko bei patiko M. Daukšos „Postilė“, – šypsosi pedagogė.

Pasiruošimas konkursui truko apie mėnesį, mat prireikė repeticijų – „Postilės“ pristatyme buvo nutarta panaudoti vaidybinių elementų. V. Laurutienė sako, kad čia itin pravertė kolegės T. Borisevičienės režisūrinės žinios.

„Norėjome, kad į teksto deklamavimą įsilietų ir vaizdelis iš istorinio konteksto. Konkrečiai – iš XIX a., kuomet Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda, raštas. Daugelis turbūt yra matę Petro Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla 1864–1904“ ar bent jos nuotrauką, kurioje pavaizduota motina, sėdinti prie verpimo ratelio ir mokanti savo vaiką, rankose laikantį knygą. Galbūt jiedu ir neskaitė M. Daukšos „Postilės“, bet mes padarėme prielaidą, kad taip būti vis tik galėjo. Kaip nuostabu: mama savomis lūpomis perduoda vaikui lietuvių kalbos grožį, meilę gimtajam žodžiui. Būtent taip atrodė mūsų vaizdelis, tik vaikų prie mamos buvo ne vienas, o du – Jaunius ir Kamilė“, – pasakoja V. Laurutienė.

Konkurso mokytojų ir mokinių komanda tąkart nelaimėjo, tačiau nusiminti neskuba. Netrukus jų laukia pasirodymai Kužiuose, Kuršėnuose.

ep-03.jpg

Idėja lituanistams

Beje, pedagogė įsitikinusi, kad su M. Daukšos „Postile“ turėtų susipažinti kiekvienas vaikas. O šio kūrinio pratarmę galėtų skaityti lituanistai, rugsėjį pradėdami pirmąsias lietuvių kalbos pamokas.

„Ir nesvarbu, kad vaikai – tik penktokai ar šeštokai ir galbūt nieko nesupras. Supras vėliau. Kažkada aštuntoje klasėje man reikėjo išmokti Kristijono Donelaičio „Metų“ ištrauką: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą, / Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės. / Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, / Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“ Vis dar atsimenu, kaip aš ją kaliau – nieko nesupratau. Užtat dabar, kai vaikams aiškinu apie XIX a. vykusią Pramonės revoliuciją, sakau: įsivaizduokite, K. Donelaitis jau XVIII a. pavartojo naują terminą – pramonė. Štai kaip anais laikais mąstė progresyvus žmogus! Ir vėlgi turime lietuvišką žodį, lietuvišką kūrinį, kuriuo galime didžiuotis“, – pokalbį užbaigia V. Laurutienė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA