Angle down Atgal

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė: išskirtinė moteris pamilusi meną

Dailininkė, lektorė Lidija Skačkauskaitė–Kuklienė Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dailės pedagogė, docentė, įvairių kultūros renginių lektorė, dalyvavusi dailės kūrybos parodose (personalinėse ir bendrose) Lietuvoje ir svetur, sugebanti įvaldyti šiuolaikinę kompiuterinę techniką, reikalingą kūrybai – tai toli gražu ne visi epitetai, kuriais galėtume apibūdinti menininkę eruditę Lidiją Skačkauskaitę–Kuklienę.

Jos interesų sritis taip pat nelengva išvardinti. Tai – tapyba, kaligrafija, grafinis dizainas, koliažas, kūrybingumo technologijos, psichoterapija, psichogenetika, alternatyvusis gydymas, viešas kalbėjimas. Labai įdomiai Lidija Skačkauskaitė – Kukienė apibūdina žmogaus santykį su menu: Jei žmogus kuria profesionaliai, bet be meilės – vadiname amatu, jei su meile, bet neprofesionaliai – hobis, tačiau jei profesionaliai ir su meile – tuomet jau menas.

Kaip gimė jūsų meilė menui?

Ko gero, gabumus atsinešiau gimdama, kai ką paveldėjau iš protėvių. Jau pradinėse klasėse pastebėjau, kad piešti man sekasi geriau už kitus. Penkiolikos metų įstojau į Kauno St.Žuko dailės technikumą. Po jo sekė studijos Dailės akademijoje, 47 metų baigiau dailės pedagogikos magistrantūrą LEU.

Visada dirbau tik kūrybinį darbą. Pirmoji tarnyba – dailininkė-apipavidalintoja, paskui interjero dizainerė projektavimo biure, užsiėmiau reklamos gamyba, rašiau kaligrafija, įvaldžiau skaitmenines grafinio dizaino programas, dėsčiau Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

Dabar mano kūrybos sritis – tapyba. Tačiau iki meistrystės buvo ilgas praktikavimosi, mokymosi, nusivylimų ir kruopštaus darbo kelias . Meilė atsiranda tada, kai juntu, kad moku, kad pavyksta, kad žinau principus, kad valdau procesą. Esu idėjų generatoriaus tipas, sumanymų man niekada netrūksta.

Kaip atrasti save mene?

Trumpasis atsakymas labai paprastas – daug mokytis, daug dirbti, daug bandyti, klupti ir keltis ir nenusivilti.
Menas – tokia sritis, kad nėra griežtų apribojimų, niekas apibrėžtai nežino, kas gerai, o kas blogai, kas priimtina, kas – ne. Todėl vietos mene visada atsiras visiems. Aišku, reikia kasdien tobulinti savo meistrystę. Dailininkas turėtų žinoti meno istoriją, išmanyti kompozicijos dėsnius, spalvotyrą, medžiagų technologijas, valdyti skaitmenines programas, domėtis tarpdisciplininiais menais, gyventi aktyvų gyvenimą, nuolat domėtis naujovėmis. Renesansinės 21 amžiaus asmenybės tipas.

Savo dirbtuvėje užsidariusio, apšepusio ir alkano dailininko įvaizdis šiais laikais nebepopuliarus. Mano manymu, vienas iš būtinų kriterijų menininkui – fundamentalios vertybės ir sąmoningumas. Nors aplinkoje daugybė pavyzdžių, kai puikiais menininkais pripažįstami žmonės, labai tolimi nuo sąmoningo gyvenimo. Bet jie ir netapo ikonų.

Kaip tapyba gali keisti žmogaus gyvenimą?

Yra tokia psichologijos ir meno jungtis – meno terapija. Tapančiajam ji padeda išreikšti savo emocijas, o meno terapeutas kompozicijoje mato kuriančiojo problemas, kompleksus, traumas.

Tapyba padeda jautriau matyti pasaulį, pastebėti grožį ir harmoniją ten, kur racionalus žvilgsnis jo neįžvelgia. Vertinant meno kūrinį kaip interjero elementą, galima pastebėti, kad geras meno kūrinys stipriai keičia patalpos nuotaiką, energetiką, vibracijas. Į svetainę, į miegamąjį žmonės renkasi pozityvius, šviesių spalvų, įkvepiančius siužetus. Tapydamas dailininkas prisodrina drobę savo energetika, nematomais fluidais, kurie pastoviai spinduliuoja iš kūrinio. Todėl reiktų atidžiai rinktis, iš ko pirkti meno kūrinį.

Psichologai sako, kad rašytojai ir poetai dažniausiai buvo šiek tiek psichiškai traumuoti žmonės, ir būtent tie kompleksai vertė juos kurti. Jei visuomenė būtų psichiškai sveika, nebūtų aistrų, nebūtų neatlieptos ir nelaimingos meilės, mes neturėtume nei kino, nei literatūros, nei muzikos. Galima teigti, kad 99 procentai meno kūrinių siužetų paremti nepasiektų troškimų ilgesiu, nelaimingomis meilėmis ir kitomis neurozėmis. Ko gero, ir dailėje ta pati situacija.

Šiuolaikinis žmogus paprastai neranda laiko savo skubėjime. Kaip manote ką daryti, kad išmoktume stabtelėti? Mano gyvenime buvo periodas, kai „bėgau priekyje traukinio“, dariau karjerą, dirbau trigubu krūviu. Tačiau „pribėgau“ iki visiško išsekimo, krizių ir problemų visose srityse.

Labai taikliai apie „greito gyvenimo“ pristabdymą rašo filosofas L.Donskis

„Pamėginkime pagalvoti apie alternatyvą. Visų pirma reikėtų aiškiai susivokti, ką daryti greitai, o ką lėtai. Greitai reikėtų daryti tą, kas susiję su mūsų veiklos priemonėmis, bet jokiu būdu ne su tikslais ar juolab prasmės šaltiniais. Pavyzdžiui, reikėtų retai ir greitai posėdžiauti. Greitai rašyti ataskaitas. Greitai ir nedaug kalbėti apie darbą – juk jį reikia dirbti, o ne aptarinėti. Greitai ir kaip galima mažiau bendrauti su biurokratais. Greitai skaityti laikraščių ir interneto portalų žinias. Visai neskaityti destruktyvios ir lėkštos informacijos – juk gyvenimas per trumpas, mes nespėjame perskaityti, išgirsti ir pamatyti to, kas yra vertingiausia.“

Tačiau derėtų sugrąžinti lėtą geros literatūros skaitymą, lėtą bendravimą su šeimos nariais ir draugais. Reikia neskubant mėgautis mylimais peizažais ir architektūra, studijuoti meno kūrinius, klausytis muzikos. Lėtai valgyti. Po truputį ir kantriai eiti link tikslo. Lėtai ir atidžiai gilintis į save, kasdien tobulinti ir šlifuoti, kasdien valyti širdį.
Labai praktiškas patarimas – griežtai planuoti ir laikytis dienos rėžimo, išskirti prioritetus. Dailininkų bendruomenėje aš esu šiek tiek balta varna, nes, kaip žinia, menininkams nebūdinga disciplina.

Kaip dvasiniai dalykai prisidėjo prie meilės menui?

Galiu pasakyti, kad gyvenu mene ir dvasingume vienu metu. Dvasingumas, mano supratimu, yra ir žmogaus sąmoningumas ir didžiulė gyvenimo patirtis visose srityse (ir negatyvi taip pat), ir profesionalumas, ir žinios, ir išmintis, ir tolerancija, ir meilė. Jei žmogus kuria profesionaliai, bet be meilės – vadiname amatu, jei su meile, bet neprofesionaliai –hobi, tačiau jei profesionaliai ir su meile – tuomet jau menas. Meilė – svarbiausias dvasingumo kriterijus. Juo ir vadovaujuosi savo kūryboje ir bendravime su žmonėmis.
Jei nebūtumėt menininkė būtumėt kas?

O, man taip daug kas patinka ir įdomu, kad jaučiuosi vienu metu gyvenanti lygiagrečiai 3 gyvenimus!
Dailės akademijos dėstytojai (dėsčiau VDA 9 metus) privalo turėti jėgų trigubam krūviui: paskaitos, asmeninė kūryba, vadovavimas programai ir dar tarptautinių projektų organizavimas.

Jei nebūčiau dailininke…… būčiau šokėja, dainininke, aktore. Žaviuosi šokiais.

Pagaliau išpildžiau savo vaikystės svajonę – pramokau lotynų šokius. Studijų laikais šokau pantomimos trupėje, scena man nesvetima.

Jei imčiausi veiklos ne menų srityje – mielai pastudijuočiau ekonomiką ir finansus ir turėčiau nekilnojamo turto verslą.

Didžiausia mano siekis – tapti ne tiek psichologe ar psichoterapeute, o tiksliau – asmenybės trenere. Nestatant savęs į aukštesnę poziciją – tarsi aš žinau ir gebu daugiau už auditoriją – labiau tiktų pavadinimas – fasilitatorė (angl. facilitation – palengvinimas).

Jaunystėje labai atkakliai ieškojau Mokytojos – moters, kuri būtų ir moteriška, ir išmintinga, ir sėkminga. Nepavyko tokios rasti. Nusprendžiau – teks pačiai ja tapti. Dabar, įgijusi žinių, patirties, perėjusi skausmingas transformacijas, tikrai turiu kuo pasidalinti ir žinau, kaip padėti kitiems.

Taigi, mano švietėjiška veikla, besivystanti lygiagrečiai su daile – veikla, padedanti žmonėms atskleisti jų vidinį potencialą, energiją, gyvybines galias, atsikratyti sunkių vaikystės traumų naštos, pagaliau pradėti gyventi SAVO gyvenimą ir atskleisti savo talentus, kurių (neabejokite!) visi turime dešimtis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite