Angle down Atgal

Libertas Klimka: „Teskamba geroji žinia varpais mūsų gimtinei!“

Sausio 31 d. Dusetų K. Būgos bibliotekoje įvyko mokslo istoriko ir etnologo profesoriaus Liberto Klimkos knygos „Užkopus į varpų bokštą" sutiktuvės. Prof. L. Klimka susitikimą pradėjo smagiais prisiminimais: „Visada norėjau pėstute apeiti Lietuvą ir pajusti, kas yra Lietuva, ir kas aš esu Lietuvoje.

Ir einu, dabar apšlubęs truputį, bet vis tiek dar einu. Vienas iš tokių ėjimų buvo giliai atmintyje įstrigę kraštotyros ekspedicijų metų vykę susitikimai su Dusetų žmonėmis, beje, labai panašiu laiku – vasario pradžioje. Su draugais pasižiūrėję į žirgelius Sartų lenktynėse, stodavom ant slidžių ir pasileisdavom per Aukštaitijos kalniukus. Keliaudavom, kur nors pakely apsinakvodami, iki geležinkelio stoties, iš ten traukiniu grįždavom į Vilnių. Vieno apsilankymo metu, vasarą, tuometinis Dusetų parapijos klebonas man leido apžiūrėti ne tik bažnyčią, bet ir jos archyvus. Labai įdomių dalykų radau apie varpinę, o dar – pluoštą 1897 metais datuoto rankraščio su senoviškais gydymo receptais. Gaila, nėra nei jo pradžios, nei autoriaus, tačiau galima spręsti, kad rašytas išsilavinusio žmogaus, žemaitiška senovine tarme. Kokių tik ten receptų nėra! Ir „Kaip pijokus nuo degtinės atpratinti", ir „liekarstvos" iš pelėdos nagelių ar šikšnosparnių sparnelių..."

Be abejo, dusetiškiams įdomiausios yra Dusetų varpų istorijos. Tad truputį apie juos: Dusetų varpinėje kabo du varpai. Didesnis išlietas 1893 m. garsioje Valdajaus liejykloje, priklausiusioje Pelagėjai Usačiovai. Jis atitinka aukštus meno ir technologijos vertybės statuso kriterijus. Varpo skersmuo 71 cm, bendras aukštis 72 cm, svoris 315,72 kg. Mažesniojo varpo skersmuo 55 cm. Išlikęs įspūdingų matmenų įsiūbavimo buomas rodo, kad anksčiau čia kabojo maždaug metro skersmens varpas. Knygoje L. Klimka rašo: „Yra žinoma, kad senieji Dusetų bažnyčios varpai 1915 m. buvo išvežti į Rusiją. Manytina, kad dabartinis didysis varpas gautas kaip kompensacija už prarastuosius karo metu; antrąjį parapijai teko nusipirkti." Ir nors, anot knygos autoriaus, tai nėra tie senieji varpai, kurie „šnekučiavosi" su nuskendusiu savo broliu Sartuose, ir ne tie, kurie paskelbė Dusetų krašto žmonėms baudžiavos panaikinimą, tačiau tikrai verti visų dėmesio. Klebono kan. Stanislovo Krumpliausko dėka rekonstravus varpinę, dabar varpus gali apžiūrėti kiekvienas norintis.

Daugiau nei valandą žmonės nuščiuvę klausėsi prof. L. Klimkos nepaprastai įdomaus pasakojimo apie varpus ir laikrodžius – labai vertingus kultūros paveldo objektus, kuriuose atsispindi technologijos, dailės ir istorinės atminties aspektai. Nors Lietuvoje varpai dar retai kur įtraukiami į lankytinų objektų sąrašą, tačiau Vakarų Europoje jais didžiuojamasi, stengiamasi parodyti visuomenei. Reikia manyti, kad knyga „Užkopus į varpų bokštą" užpildys šią spragą, paskatins ne tik įsiklausyti į varpų skambesį, bet ir patiems užkopti į vieną ar kitą varpinę, iš arčiau apžiūrėti varpus, įsigilinti į jų istorijas.

Prof. L. Klimką sveikino Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, asociacijos „Dusetų kultūros fondas" vadovė Lina Brogaitė-Kažemėkienė, TS-LKD partijos Zarasų skyriaus sekretorė Vaida Lazdauskienė. Pasibaigus renginiui, visi norintys galėjo įsigyti gražiai išleistą knygą „Užkopus į varpų bokštą", gauti jos autoriaus autografą. Beje, knygoje ne tik gausu nuotraukų, bet po jomis yra ir QR kodai, kuriuos nuskaičius išmaniuoju įrenginiu galima paklausyti įvairių Lietuvos varpų skambesio.

Pagrindinė šio leidinio iniciatorė, pagalbininkė redagavimo ir leidybos darbuose Indrė Klimkaitė papasakojo plačiau apie knygos gimimą: „Jau kelis dešimtmečius keliaudamas po Lietuvą, dalyvaudamas etnografinėse ir kraštotyrinėse ekspedicijose L. Klimka lankė ir bažnyčių bokštus, aprašinėjo, fotografavo ten esančius varpus ir bokštų laikrodžius. Taip pat tyrinėjo parapijų archyvus, ieškodamas dokumentų, žinių apie varpų istoriją, gamintojus, mecenatus, bendravo su žmonėmis, kurie atsimena ir galėjo papasakoti apie kai kurių varpų likimus, sąsajas su garsiomis to krašto asmenybėmis. Tautosakoje taip pat fiksuota legendų, padavimų apie varpus, užrašyta mįslių ir varpų garsų pamėgdžiojimų. Kaupėsi vis daugiau įdomios medžiagos, ji atskirais straipsniais buvo publikuojama regioninėje kultūrinėje žiniasklaidoje, naudota L. Klimkos laidose Lietuvos radijuje. Taip pat labai rūpėjo akcentuoti paveldo išsaugojimo klausimą – mat neretai varpai, anot knygos autoriaus, yra girdimi, bet nematomi. Nors tai įdomūs technologijos, dailės ir net raštijos paminklai, dažnai patekti prie jų sunku, neįmanoma ar net pavojinga – varpinių laiptai sutrešę, langai ar stogai kiauri, varpai apteršti paukščių ir neprižiūrimi. Taigi leidžiant knygą taip pat siekta ir atkreipti vietos bendruomenių dėmesį į šį įdomų kultūros paveldą ir paskatinti jį išsaugoti, prižiūrėti, padaryti prieinamą lankytojams, turistams.

Prieš kelerius metus susikūrus Lietuvos kampanologų draugijai (kampanologais vadinami varpų tyrinėtojai), subūrusiai varpus tyrinėjančius mokslininkus, varpų muzikos atlikėjus, varpų techninės pusės žinovus, Lietuvos skambančiu paveldu pradėta rūpintis ir domėtis rimčiau. Nemažai Lietuvos parapijų pastaruoju metu ėmė užsisakinėti naujus varpus (Elektrėnai, Vilniaus Šv. Pilypo Jokūbo bažnyčia, Baltriškės Zarasų r., Slengiai Klaipėdos r., Sidabravas, 2019 m. gruodį pašventinti seniausioje Europoje popiežiškoje varpų liejykloje Italijoje išlieti varpai, skirti Rokiškio bažnyčiai). Susidomėjimas šiuo liturginiu reikmeniu auga, tad tapo aišku, jog reikalingas populiarus platesnio pobūdžio leidinys, ne tik aprašantis įdomesnius, garsesnius paveldo objektus, bet ir atskleidžiantis varpo mitologiją, reikšmę liturgijoje ir žmogaus gyvenime, aprašantis garsiausius varpų liejikus ir laikrodininkus, varpų gamybos istoriją.

Knygos leidybos ėmėsi visai jauna asociacija „Dusetų kultūros fondas", kuriai pavyko gauti dalinį Kultūros paveldo departamento finansavimą knygos parengimui. Leidėjai dėkoja už paskatinimą ir visokeriopą pagalbą Lietuvos kampanologų draugijos prezidentui Leonardui Šablinskui, taip pat klebonams, įsileidusiems į savo valdas ir archyvus, atsiuntusiems varpų garsų įrašus, – jie taip pat atsidūrė knygoje."

Vilija Visockienė, nuotr. autorės

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite