Lapkričio 23 - ioji, Lietuvos kariuomenės diena

Šiauliai
Foto daryta karinio fotografo Lygumų mst. Pakruojo raj.
Stasys Puščius Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Lapkričio 23 - ioji, mūsų valstybės Kariuomėnės diena. Laimingas gali jaustis šių dienų jaunimas, kada eina tarnauti į savo šalies kariuomenę. Man tokios laimės nebuvo.

1956 metais aš buvau žvejybinio laivo jūreivis. Teko pasisupti ant Barenco jūros bangų. Ir štai rudenį gavau iš laivo kapitono pranešimą, kad man reikia prisistatyti į Teryberkos voėnkomatą. Mat mūsų bazė buvo pačiame šiauriniame Kolos pusiasalio krante. Kapitonas padavė mano pasą ir išėjau. O kadangi aš du kartus kviestas nenuėjau, tai man pagrasino, kad būsiu nuteistas kaip dezertyras. Komisaras pulkininkas atnešė taburetę, pastatė vidury salės, liepė sėstis ir visų naujokų akivaizdoje kirpėjas nukirpo plaukus, čiut papešdamas. Mat pyko, kam aš du kartus neatėjau. Aš iš laivo išeidavau, bet ten kur kviestas nenueidavau.

Pagaliau po visų apiforminimų maždaug už savaitės, jūreiviai padarė išleistuves, o laivo virėja Sonia labai gailėjo manęs ir labai verkė. Išlydėjo mane apsiašarodami. Nuėjome prie krantinės, sėdau į katerį ir jis nuplukdė iki keleivinio laivo "Ilja Repin", kuris kursuodavo iš Archangelsko į Murmanską. Užsukdavo ir į Tėrybėrką. Pagaliau storai sušvilpes, pakėlė inkarus ir pasimojuodami atsisveikinome. Po kelių valandų priplaukė Murmansko keleivinę prieplauką. Iš laivo persikėlėme į električką, kuri naujokus nugabeno į Kandalakšos skirstymo punktą. Dar po kelių parų atvežė į Belomorską. Tapau priešlėktuvinių zenitinių pabūklų artileristu. Po kiek laiko tapau po priesaikos divizijos karo mokyklos kursantu, kur mane išmokė sunkiųjų vikšrinių vilkikų - tankų mechaniku vairuotoju. Tempdavau 9 tonas sveriantį 100 milimetrų pabūklą. Visą tarnybos laiką neapkenčiau savo likimo, kad priverstas tarnauti svetimoje sovietinėje armijoje. Pagaliau už pasipriešinimą karo tribunolas mane nuteisė 6 metus kalėti.

Ir vis dėlto laimė man nušvito, kada Lietuva tapo nepriklausoma ir aš galėjau tapti savonoriu. O tada, prieš dešimt metų, teko vilkėti pilką sovietinės armijos, be jokio pamušo, šinėlį. Laimingesnio ir džiugesnio laikotarpio man nebuvo, kaip tarnavimas savo kraštui. Aš tiesiog pavydžiu šiandieniniam jaunimui, kada jis gali tarnauti savo kraštui.