Angle down Atgal

Langas, lietus, liūdesys

Šios trys „l“ susijungia į vieną žodį, irgi prasidedantį ta pačia raide, – Lietuva. Tai ypač išryškėja, rudeniui einant vis tikryn, trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir ima dominuoti tamsa. 1968-aisiais šiaulietis Ričardas Dailidė tuomet populiariame estradinės dainos konkurse „Vilniaus bokštai“ dainavo „Lyja visą vakarą, kur per lietų eisi?“ ir tapo prizininku. Žmonės sakė, jog dainos žodžiai gilūs ir prasmingi.

1961 metais rugpjūčio 11 dieną automobilio avarijoje žuvo Antanas Škėma. 1964-ųjų gruodžio 28 dieną toks pat likimas pasitiko Algimantą Mackų. Net nežinau, kodėl šiuos du panašaus likimo iškilius rašytojus šiandien prisiminiau. Gal kad Vėlinės, gal kad kiekvieno kultūros žmogaus išėjimas yra didžiulė netektis pasauliui. „Ar aš galiu išeit iš žemės, kad žemė liūdesys?“ – rašė Algimantas Mackus jau savo pirmajame rinkinyje „Elegijos“ („Ar aš galiu?“, p. 54).

Spalis – kupinas įvykių

Viename iš praėjusio mėnesio Seimo posėdžių seimūnai ginčijosi, kiek laiko kalbėti Ministrui Pirmininkui: 15 ar 20 minučių. Nutarė balsuoti. Balsavimui sugaišo 5 minutes. Pagalvojau, jog tokių idiotų nėra aprašytų jokiame psichiatrijos vadovėlyje.

Bet mėnesį gelbėjo kultūros įvykiai. Vilniuje atidarytas MO muziejus. Pasaulinės architektūros žvaigždės Danielio Libeskindo suprojektuotame pastate sutalpinta mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų šiuolaikinių meno kūrinių kolekcija. Pirmoji paroda „Visas menas – apie mus“ apima 60 metų lietuvių meno laikotarpį – tokios trukmės meno raidos susisteminimas ir permąstymas. Ekspozicijoje – 71 autoriaus 346 kūriniai, kurią apibūdinti būtų galima dviem žodžiais – „praeinanti kasdienybė“. O tiems, kas ilgisi šioje vietoje stovėjusio kino teatro „Lietuva“, modernaus meno centre palikta kino salė. Prisiminus prieš jį atidarytą kolekcininko R. Valiūno muziejų „Tartle“, galima tik džiaugtis, kaip mūsų sostinė praturtėjo šiuolaikinio meno propagavimo lauke.

Nacionaliniame muziejuje Vilniuje spalį atidaryta kolekcininko Jauniaus Gumbio senųjų knygų paroda. Žymių Lietuvos autorių veikaluose, parengtuose ir išspausdintuose Lietuvos ar kituose Europos miestuose, randi istorinę, religinę, teisinę ir geografinę mūsų šalį. Parodos chronologija – nuo XV amžiaus pabaigos iki 1904 m. Štai Hartmano Šedelio „Kronikų knyga“ išleista 1496 m., o tarp lietuvių kalba išleistų leidinių, be abejo, išsiskiria Jono Bretkūno „Postilė“.

M. Mažvydo bibliotekoje sudomino paroda „Šimtas šimtmečio knygų“. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas išleido tūkstančius veikalų, iš kurių atrinkta 100 svarbiausių, rodančių lituanistikos mokslo brandą.

Šiauliuose spalis buvo pažymėtas „Viruso“ ženklu, vyko renginių Ch. Frenkelio viloje, „Laiptų galerijoje“ A. Strazdo ir P. Širvio eiles skaitė aktorius A. Latėnas... Nesakysi, kad nieko nevyksta, nors manome, jog idealūs miestai yra tie, kuriuose mūsų nėra.

Šiomis dienomis pravažiuodamas pro Ch. Frenkelio vilą, dėmesį atkreipiu į Romualdo Kvinto sukurtą Chaimo Frenkelio skulptūrą. Ji įsirašė į Lietuvos meno istoriją kaip ir šio skulptoriaus Romaino Garyšio, Danieliaus Dolskio, Vytauto Kernagio skulptūros Vilniuje, Kaune, Nidoje... Priešpaskutinį spalio šeštadienį pranešta, jog Romualdas Kvintas mus paliko. Pagalvojau, jog geri žmonės išeina Vėlinių dienomis, tuo nenorėdami apsunkinti gyvųjų papildomu jų kapų lankymu, nes per Vėlines šiaip ar taip kapinės lankomos.

Matteo Catanese nuotr.
Matteo Catanese nuotr.

Gyvenimas gerės ne taip greitai, kaip norėtųsi

Tokia informacija grąžina į kasdienybę. Kai į valdžią atėjo valstiečiai, mūsų futbolo komanda nelaimėjo nė vienų rungtynių. Labiausiai mus pradžiugina savaitė be draudimų. Todėl taksistai sako, jog jie geriausiai galėtų valdyti valstybę, tik yra labai užsiėmę. Išgeriantis draugas gi tvirtina, jog kai geria vienas, jaučiasi geriausiai, nes geria su išmintingu žmogumi.

Kai liūdna, traukiu iš lentynos knygas. Knygos skatina susikaupti ir būti tauriam. Todėl norėčiau išskirti dvi lietuvių autorių knygas. Ne, ne romanus, o knygas apie žymius mūsų krašto žmones. „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ (sudarė Alfas Pakėnas ir Gasparas Aleksa). Sovietmečio talžomas poetas. Apie Verbą knygoje pasakoja jį pažinojusieji, yra paties rašytų autobiografijos fragmentų ir nuotraukų – ne tik meistro Romualdo Rakausko, bet ir buitinių. Knyga skaitoma kaip romanas apie sovietmetį be pagražinimų.

Kita knyga – Viktorijos Daujotytės „Sofija“. Vardo Sofija reikšmė – „išmintis“. Tai atspindi ir knygoje vaizduojamas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimas – ji buvo išmintinga moteris, nepasidavusi XX amžiaus represijoms. Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos laikotarpiu ji padėjo žydų tautybės žmonėms, teikė jiems pastogę, pokariu rėmė nukentėjusiuosius nuo sovietinės priespaudos, siuntė siuntinių tremtiniams Sibire. V. Daujotytė yra žodžio meistrė, todėl knyga skaitoma greitai, nors norisi daug kur stabtelti, įsigilinti. Taikliai knygą apibūdino muzikas Giedrius Kuprevičius: „Sofija“ kviečia ramiam, rimtam ir nesibaigiančiam disputui apie Kūrybą, Meilę, Pasiaukojimą ir Paslaptį, kuri, ačiū Dievui, šioje išmintingoje knygoje lieka neatskleista.“

Gyvenimas kaip graži kelionė

Man tai patys tikriausi žodžiai. Ypač rudenį. Tad dar viena knyga iš knygų lentynos, kurią visad imu, sulaukus lapkričio pirmųjų dienų, – Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“. Dažnai iškart atsiverčiu III „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Rašytojas atkuria1823–1824 metų įvykius, kai caro valdžios nurodymu buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.

Adomas Mickevičius palaidotas Krokuvoje. Įdomu, kad tame mieste jis niekad nėra buvęs, bet jautė jam meilę ir labai prašė ten jį palaidoti. Net yra toks viktorinų klausimas – „Kokiame mieste nėra buvęs Adomas Mickevičius?“ ir pateikti keturi atsakymai: Vilniuje, Gardine, Kaune ir Krokuvoje. Veik visi atsako, jog Kaune.

Vėlinės nukelia į kapines. Manau, jog, kalbant apie gražiausias kapines, visi paminėtų Per Lašezo Paryžiuje. Turbūt daugiausia įžymybių Paryžiuje ilsisi šiose kapinėse. Praeitį ir ateitį prancūzai glaudžiai sieja. Čia galite atsirasti šalia didžiųjų pasaulio rašytojų: Balzako, Prusto, Moljero, parymoti prie bučiniais nusėto Oskaro Vaildo, kapų. Čia ilsisi Edita Piaf, Marija Kalas, Isadora Dunkan, Sara Bernard, Šopenas, čia neseniai atgulė ir mūsų Žibuntas Mikšys. Takelis šalia Džimo Morisono poilsio vietos nusėtas cigarečių nuorūkų ir gėlių girliandomis. Esu tikras, kad garsusis muzikantas ant roko gerbėjų nepyksta. Kuklus, bet skoningas Simonos Sinjorė ir Ivo Montano kapas. Per 300 tūkstančių, išėjusiųjų anapilin. Ir visa tai supa romantiškos medžių alėjos bei paslaptingai karkiančios varnos.

Šiandien lapkričio 2-oji – Vėlinių diena, tačiau daugelis mūsų įsitikinę, kad Vėlinių diena – lapkričio 1-oji. Gi lapkričio 1-oji Visų Šventųjų diena, tačiau šventieji mums kažkokie tolimi, todėl šią dieną prašokame ir iškart sukame prie Vėlinių.

O baigti tekstą visgi norėčiau linksmu ir viltingu posmeliu. Ar prisimenate?

Vadinasi gyva jūs? Ir puiku.
Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.
Kam įvykiams užbėgti už akių?
Visai dar nedega dėl tų vainikų.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite