Angle down Atgal

Laisvės šo­kis – so­vietų ka­rei­vio pa­nosė­je

Prieš 79-erius me­tus Va­sa­rio 16-osios rytą vie­no Kur­tuvėnų ber­žo viršūnė­je su­plevė­sa­vo Lie­tu­vos tris­palvė. Ji bu­vo iš­kel­ta so­vietų ka­rei­vio pa­nosė­je, o ber­žo ka­mie­nas dar­gi iš­tep­tas de­gu­tu.

Tokį akib­rokštą oku­pan­tams suor­ga­ni­za­vo Kur­tuvė­nuo­se dir­bu­si mo­ky­to­ja Ju­li­ja Pet­niū­naitė. Apie ją pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si duk­terė­čia Li­na Ger­bu­ta­vi­čienė, J. Pet­niū­naitės mo­kinė Al­do­na Gri­ga­lai­tienė ir šiau­lie­tis Ro­mual­das Bal­tu­tis, sa­vo­mis – tuo­met dar vai­ko – aki­mis stebėjęs šį trumpą laisvės šokį gel­to­no­je, ža­lio­je ir rau­do­no­je spal­vo­se.

Mano langai buvo po jos langais“

Beržo, ant kurio plevėsavo vėliava, jau nebėra, tačiau J. Petniūnaitės poelgį mena R. Baltučio iniciatyva pastatytas paminklas. Ant jo – lentelė su užrašais ir šiauliečio piešiniais, kuriuose vaizduojamas kryžkelėje stovintis kareivis ir J. Petniūnaitė.

Jos veidą dabar jau 86-erių R. Baltutis gerai atsimena: „Mes su šeima gyvenome pirmajame Kurtuvėnų pradžios mokyklos aukšte, mano tėvas Liudas Baltutis buvo mokyklos vedėjas. O antrajame aukšte gyveno mokytoja Julija. Mano langai buvo po jos langais.“

Rišo juodu ir dar šis tas: J. Petniūnaitės sesuo Benedikta Kriščiūnienė buvo R. Baltučio krikštamotė. „Ji su dviem vaikais ir vyru, Šaulių sąjungos nariu Jonu Kriščiūnu, gyveno Kaune, irgi mokytojavo. Atvažiuodavo į Kurtuvėnus aplankyti sesers ir mamos Antaninos Petniūnienės – Julija ją prižiūrėjo. A. Petniūnienė buvo vyriausia 1918 metų Vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio sesuo. Tad, pasižiūrėjus į Julijos giminę, visai nekeista, kad ji vėliavą iškėlė“, – šypteli R. Baltutis.

Šiaulietis mano, kad įtakos patriotiškam poelgiui turėjo ir Kurtuvėnų mokykloje bei pačiame miestelyje tvyrojusi atmosfera. „Pro mokyklą jodavo Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio kareiviai. S. Raštikis užeidavo pasisveikinti ir pasikalbėti su mano tėvu. Tuomet tęsdavo kelionę, nes už Kurtuvėnų, prie Pašvitinio ežero, vykdavo kariuomenės vasaros stovyklos – naktimis girdėdavome kareivius ilgai dainuojant lietuviškas dainas... Mūsų namuose visada būdavo švenčiama Vasario 16-oji. Svetainėje mama paruošdavo stalą, pagamindavo trispalvį tortą, ateidavo svečių, tarp jų ir Julija. Lietuva, tautiškumas jai buvo aukščiau už viską ir ji visuomet tai pabrėždavo“, – pasakoja R. Baltutis.

Jis pats su J. Petniūnaite dažniausiai šnekučiuodavosi apie mokykloje įrengtą muziejuką, ten buvusius žurnalus, knygas. Nors dar nelankė mokyklos (buvo per jaunas), bet jau mokėjo skaityti ir vis atbėgdavo į muziejuką. Šis buvo prie pat mokytojos kambario.

Mokinė. „Julija buvo pirmoji mano mokytoja. Atsimenu ją kaip labai inteligentišką, teisingą“, – sako kurtuvėniškė A. Grigalaitienė. (A. Rutkausko nuotr.)
Mokinė. „Julija buvo pirmoji mano mokytoja. Atsimenu ją kaip labai inteligentišką, teisingą“, – sako kurtuvėniškė A. Grigalaitienė. (A. Rutkausko nuotr.)

Paskutinis susitikimas

1941 m. birželio 14 d. vos septynerių metų R. Baltutis su šeima buvo ištremtas į Sibirą. „Julija matė, kaip tėvo piniginėje mano mama įsiuvo trispalvę juostelę. Tą piniginę vėliau gavau iš tėvo dovanų, iki šiol ją turiu“, – priduria R. Baltutis.

1947 m. Baltučiams pavyko slapta sugrįžti į Lietuvą, į Kurtuvėnus. Pirmasis žmogus, kurį R. Baltutis tuomet aplankė, buvo Julija. „Kodėl? Todėl, kad man ji buvo labai miela. To susitikimo metu Julija ir prisipažino suorganizavusi, kad naktį kažkas – nepamenu kas – į beržo viršūnę įkeltų vėliavą, o medžio kamieną išteptų degutu – kad niekas negalėtų įlipti ir vėliavos nukabinti. Įdomiausia tai, kad už poros šimtų metrų nuo beržo buvo kryžkelė, paženklinta koplytstulpiu. Prie jo dieną naktį stovėjo kareivis ir reguliavo eismą. Ryte, kai kareivis pamatė vėliavą, iškart sušaukė svarbiausius miestelio žmones. Ir mano tėvą pakvietė. Klausė, kas vėliavą iškėlė, bet visi tik tylėjo ir stovėjo galvas užvertę – Julijos niekas neišdavė, kiti gal net nežinojo. Vėliau tarėsi, ką daryti, kaip nukabinti“, – pamena R. Baltutis, įsimintinos dienos įvykius stebėjęs iš už mokyklos tvoros. Smalsų berniuką pasišaukė mama, o kai po pietų jis parbėgo į savo stebėjimo postą, vėliavos jau nebebuvo – tik į beržą atremtos kopėčios.

Po šešerių metų vykęs nuoširdus ir atviras pokalbis su J. Petniūnaite irgi buvo paskutinis. R. Baltutis su šeima netrukus vėl buvo išvežtas į Sibirą, o jo mylima mokytoja, sulaukusi
55 metų, mirė.

Atmintis popieriuje. R. Baltučio piešiniuose vaizduojamas kryžkelėje pre koplytstulpio stovintis kareivis ir J. Petniūnaitė.
Atmintis popieriuje. R. Baltučio piešiniuose vaizduojamas kryžkelėje pre koplytstulpio stovintis kareivis ir J. Petniūnaitė.

Galėčiau ją vadinti antra mama“

Šią žinią itin skaudžiai priėmė Lina Gerbutavičienė – B. Kriščiūnienės dukra ir J. Petniūnaitės dukterėčia. Pas tetą ji praleido kone visas vaikystės ir paauglystės vasaras – prisimena be galo laukdavusi, kol baigsis mokslo metai Kaune ir ateis laikas važiuoti į Kurtuvėnus. O ten – kaimiški darbai ir pramogos.

„Su tetulyte kepdavome duoną, mušdavome sviestą, eidavome grybauti ir uogauti. Mano pareiga būdavo surinkti obuolius džiovinimui, pagirdyti ir pavalgydinti karvutę. O suvis labiausiai mėgdavau nešti šienaujantiems žmonėms valgį. Kaip šiandien pamenu didelį krepšį, į kurį visko prigamindavome ir pridėdavome. Tetulytė vesdavosi mane maudytis, į bažnyčią, į dvaro ledaunę – parsinešdavome gabalais ledų ir juos namuose gamindavome. Iš tiesų su didžiausiu džiaugsmu važiuodavau į Kurtuvėnus. Žinodavau, kad rasiu ten jos pačios išrūkytų dešrelių ir nuostabios žemuogių uogienės. Ją iki šiol darau“, – pasakoja L. Gerbutavičienė.

Nors J. Petniūnaitė dukterėčią išmokė daugybės buities darbų, labiausiai tetai ji dėkinga už išugdytą atsakingumą. „Kiekvieną dieną atsikėlusi žinodavau, kokius darbelius turėsiu atlikti. Ir atlikti laiku iki galo. Tetulytė ir pati buvo labai atsakinga, valinga, ryžtinga – jeigu ką užsibrėš, būtinai padarys. Jos visur buvo pilna: tiek mokykloje, tiek visuomeniniame gyvenime, tiek buitiniuose reikaluose, nes gyveno ūkiškai“, – sako L. Gerbutavičienė.

Apie beržo viršūnėje iškeltą vėliavą J. Petniūnaitė dukterėčiai nepasakojo –anuomet tai buvo per daug pavojinga. Tiesa, šią istoriją ji dabar gerai žino ir yra ne kartą buvusi prie tetai pastatyto paminklo Kurtuvėnuose.

„Pastaruoju metu jau rečiau ten apsilankau, vis tik amžius – man 79 metai, kelionės tampa sunkesnės. O anksčiau, kai dar brolis buvo gyvas, važiuodavome į Kurtuvėnus kaip į didžiausią šventę. Nepaprastai geri prisiminimai. Tetulytė mums labai padėjo, labai mumis rūpinosi – galėčiau ją vadinti antra mama“, – šypsosi L. Gerbutavičienė.

Po vaidinimo. Kairėje šypsosi Kurtuvėnų pradžios mokyklos mokytoja J. Petniūnaitė. (R. Bal­tu­čio ar­chy­vo nuo­tr.)
Po vaidinimo. Kairėje šypsosi Kurtuvėnų pradžios mokyklos mokytoja J. Petniūnaitė. (R. Bal­tu­čio ar­chy­vo nuo­tr.)

Penketų už gražias akis nerašydavo

J. Petniūnaitę mena ir 82 metų kurtuvėniškė Aldona Grigalaitienė.

„Julija buvo pirmoji mano mokytoja. Atsimenu ją kaip labai inteligentišką, teisingą. Ji labai mus mylėjo, bet buvo griežta, reikli. Kartą jos paklausė – kodėl penketų mažai rašai? Atsakė: Dievas moka penketui, aš – ketvertui, o jūs – trejetui. Tai jeigu gauni penketą – Dievo dovana“, – juokiasi A. Grigalaitienė.

Kurtuvėniškei su J. Petniūnaite tekdavo bendrauti ne tik sėdint mokyklos suole. A. Grigalaitienė po pamokų dažnai pasilikdavo mokykloje – jos mama čia dirbo valytoja – ir kartu pagelbėdavo mokytojai, pavyzdžiui, atnešdavo jai malkų. O kartą padėjo nukirsdinti žąsį: turėjo tvirtai prispaudusi laikyti paukštį ir, mokytojos paliepimu, jokiais būdais nežiūrėti, kaip jis netenka galvos.

Už pagalbą J. Petniūnaitė savo mokinę apdovanojo. „Ji man paliko didelį žalvarinį vabalą, skirtą batams nusiauti. Rankų darbo. Buvo mane sykį aplankę studentai, parodžiau jiems tą vabalą, nufotografavo, sakė, kad Lietuvoje tokie tėra du: vienas Klaipėdoje ir vienas pas mane – mano pirmosios mokytojos dovana. Dar ji man buvo padovanojusi peiliuką burokams valyti, sakė, gyvenime prireiks. Prireikė. Bet kaip tik šįmet jis surūdijo ir teko išmesti. Ir to žalvarinio vabalo kaip tyčia nerandu... Tačiau svarbiausia ne daiktai, o tai, kad žmogų gražiuoju prisimeni“, – įsitikinusi ji.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite