REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2021 m. Vasario 28 d. 19:51

Kvailą žmogų išduodantys požymiai

Vilnius

Freepik.com nuotr.

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt


166088

Dar Šekspyras įspėjo, kad kvailumas panašus į užkrečiamą ligą, dėl to labai svarbu pasirinkti bendravimo ratą. Tačiau kaip suprasti, kokių žmonių derėtų vengti? Ar reikia apskritai filtruoti aplinką?

Kvailumas iš esmės yra laikina žmogaus būsena, kažkas panašaus į vaikišką nebrandumą. Nors tai ir ne tragedija, tačiau vargu ar kvailumas suteikė kažkam daug laimės, jau nekalbant apie aplinkinius.

Išsiaiškinkime, kaip konkrečiai pasireiškia kvailumas ir kaip jis gali sugadinti gyvenimą ne tik tiems, kurie turi reikalų su kvailiu, bet ir jam pačiam.

Kvailys kalba tik apie save

Bet koks bendravimas – tai dialogas. Brandus žmogus puikiai supranta, jog tai yra būdas apsikeiti informacija. Būtent apsikeisti. Pasitaiko, žinoma, kad žmogui reikia išsikalbėti, kai kažkas nutiko. Bet jeigu kalba eina apie patologišką monologą, kai pašnekovas neturi galimybės nė žodžio įterpti ir, juo labiau, pats kažką papasakoti – turite reikalą su kvailiu.

Ir nereikia teisinti jo įvairiausiomis gudriomis psichologinėmis teorijomis. Šiuo atveju svarbu tik viena – žmogus visiškai nesupranta, kad sugebėjimas klausytis yra be galo svarbus resursas gyvenimiškos patirties įgijimo procese. Be to, šis sugebėjimas labai vertingas draugiškai bendraujant.

Žmogaus pernelyg daug, jis pernelyg triukšmingas

Iškart turiu pasakyti, kad esama ypatingų, charizmatiškų asmenybių, tačiau su jomis susidūrus nekyla klausimas “Gal jis trenktas?” Kalba dabar eina ne apie išimtis, o apie neprotingus žmones, kurie bendravimo gilumą ir prasmingumą stengiasi pakeisti intensyvumu ir triukšmu.

Įsivaizduokite situaciją: restoranas, pritemdytas apšvietimas, kažkas klapsi kompiuterio klavišais, kažkas atėjo į romantišką susitikimą. Tai šen, tai ten pasigirsta nedidelis triukšmas – žmonės nusijuokė, sveikina ką tik atėjusius…

Ir staiga tarp viso šito jaukumo – įkyrus damos balsas, moteriškė pasakoja pašnekovui apie asmeninio gyvenimo detales. Ir jau niekas iš salėje esančių nebegali apsimesti, kad jų tai neliečia. Mums nesinori klausytis, juo labiau, kad visa tai neįdomu, kvaila, lėkšta…

Tačiau taip jau veikia mūsų smegenys: esame priversti kreipti dėmesį į aštrius garsus, juk nuo to gali priklausyti išgyvenimas. Ir štai jau visas restoranas informuotas apie poniutės skyrybų detales…

Vienišam klapsėtojui kompiuterio klavišais pasisekė – jis turi ausines, šnairuodamas į triukšmo šaltinį, skubiai narplioja laidus, kad kuo greičiau užsidėtų. Romantiška porelė skubiai susimoka už vakarienę ir sprunka lauk: šitiems viskas dar tik prasideda ir pliurpalai apie svetimas skyrybas – labai ne vietoje ir ne laiku.

O poniutė išmaukė dar vieną taurę ir darosi vis triukšmingesnė. Jos kvailumu įsitikino jau ne tik salėje, bet ir lauko terasoje sėdintys svečiai… Kaip čia neprisiminsi etiketo taisyklių. Jos, kaip ir naudojimosi dulkių siurbliu taisyklės – apsauga nuo kvailių. Apsauga, neleidžianti pasirodyti kitų žmonių akyse idiotu.

Kvailys ignoruoja pašnekovo poreikius

Pašnekovui įdomu? Gal jau pavargo? Galbūt jam norisi kai kur sulakstyti, bet jis niekaip negali pagauti tinkamo momento? Visa tai kvailiui nerūpi. Jis akimirksniu užpildo savimi visą erdvę.

Ypač sunku su tokiais bendrauti delikatiems, taktiškiems žmonėms, kurie bijo ką nors netyčia užgauti. Jeigu žmogus nejaučia poreikio sulaukti iš bendravimo atgalinio ryšio, šis faktas byloja apie infantilų tikėjimą savo neginčijamu teisumu.

Tokie žmonės panašūs į mažą vaiką, kuris dėl savo amžiaus ypatumų kol kas nesupranta, jog mama pavargo tempti jį, sėdintį ant rogučių, štai jau ketvirtą kilometrą. Taip ir kvailiai. Iš vienos pusės lyg ir duoda suprasti: “Jeigu tau kažkas nepatinka, tiesiog pasakyk”. O iš kitos – tik pamėginkite jiems tai pasakyti!

Kvailys visko bijo

Ten aš neisiu – ten tas. Ir čia neisiu – čia anas. Tačiau nesibaigiantis saugios ir komfortiškos vietos ieškojimas trukdo evoliucijai. Bet koks gyvas protas trokšta evoliucijos ir tobulėjimo, dėl to suranda būdų arba savarankiškai susidoroti su savo baimėmis, arba kreipiasi pagalbos.

Kvaila leisti, kad baimės diriguotų gyvenimui.

Yra ir kita medalio pusė – kai žmogus puola į kovą, neįvertinęs visų galimų rizikų ir savo paties galimybių bei jėgų. Kiek daug įvairiausių kvailysčių pridirbta tokiame įkarštyje! Tačiau man asmeniškai visgi artimesnis būtent šis “raitelio be galvos” tipas, nei amžinai laukiantys ir visko bijantys.

Atlikdamas kokius nors veiksmus, žmogus visgi įgyja patirties. Tegu ji bus negatyvi, bet tai, visgi, šiokia tokia išmintis. O kokią patirtį ir kokią išmintį įgyja žmogus, tupintis tarp keturių sienų, kurio drąsiausias gyvenimo eksperimentas ir iššūkis – perjungti kitą TV kanalą?

Kvailys neabejoja savo nuostatomis

Mano nuomone, tai ir yra kvailumo viršūnė. Pasižiūrėkite į bet kurią mokslo sritį – kaip viskas keičiasi, bėgant laikui. Kažkas buvo laikoma neginčijama tiesa, o paskui koks nors atradimas apversdavo aukštyn kojomis visą sistemą ir tiesas, kurias dar vakar visi laikė vos ne dogma, šiandien visi vadina tamsiais prietarais.

Nelankstus mąstymas, kai žmogus nepajėgus koreguoti pažiūrų, atsižvelgdamas į naujai įgytas žinias – tiesus kelias į Alzheimerį. Taip tvirtina šiuolaikinis mokslas. Tačiau kas ten žino, kas bus kalbama rytoj…

Kvailys viską skirsto į juodą ir baltą

Kategoriškos pažiūros, ypač jeigu jos dar paskanintos buku užsispyrimu – dar vienas kvailumo požymis. Vieną kartą pražiopsojai posūkį kelyje – sergi topografiniu kretinizmu. Ir viskas, dabar tu toks liksi visam gyvenimui. Pustonių, konteksto ir situacijų ypatumų ignoravimas tikrai neturi nieko bendro su protu.

Šis tekstas, beje, irgi “juodai balto” mąstymo pavyzdys. Skirstyti žmones į kvailus ir protingus – kvaila. Juk kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir savą patirtį, kurie ir atvedė jį į situaciją, kai šiame savo gyvenimo etape žmogus kalba vien apie save, nesusitikrina nuomonių su pašnekovu ar patenka į baimių nelaisvę.

Kiekvienas iš mūsų kartais gali elgtis visiškai kvailai, dėl to geriausia, ką galime padaryti – nukreipti dėmesį į savo vidinį gyvenimą ir skleisti maksimalų gerumą aplinkiniam pasauliui.

Šeima ir namai



REDAKCIJA REKOMENDUOJA