Angle down Atgal

Kuršėnų švie­ti­mo is­to­riją pa­ženk­li­no juo­da dėmė

Iš XX a. pr. įsteig­tos bal­tutėlės Kuršėnų pra­džios mo­kyk­los ne­likę nė ak­menė­lio, o štai Pa­ven­čio gatvė­je sto­vi ža­lias me­di­nis pa­sta­tas, ku­ria­me tar­pu­ka­riu veikė žydų mo­kyk­la ir gau­si jos bib­lio­te­ka. Is­to­ri­kas Jo­nas Ki­ri­liaus­kas sa­ko, kad anuo­met Kuršė­nuo­se mo­ky­to­javę pe­da­go­gai ne­si­bai­mi­no nei ant vi­suo­me­ni­nin­ko pe­čių kren­tan­čių at­sa­ko­my­bių, nei gink­lo.

Gimnazijai pritrūko keturių balsų

Pirmasis oficialus Kuršėnų švietimo istorijos taškas – 1643-ieji, kuomet Kuršėnų parapijoje apsilankė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Jo vizitas lotynų kalba aprašytas ataskaitoje, kurioje užsimenama, kad Kuršėnų klebonas Jonas Poginskis kelerius metus išlaikė bakalaurą – kitaip tariant, mokytoją.

„Bet yra ir ankstesnė data – 1563–1584 m. Šiuo laikotarpiu toje vietoje, kur kadaise buvo turgaus aikštė, vienas sklypas priklausė katechetui Vaitiekui Jonavičiui. Jis buvo protestantas, o žinant, kad protestantai skyrė didelį dėmesį švietimui, Jonavičius galėjo būti ir mokytojas“, – prielaidą daro J. Kiriliauskas.

Iki XVIII a. pabaigos ne tik Kuršėnuose, bet ir visoje šalyje švietimu daugiausia rūpinosi Bažnyčia bei jai pavaldūs asmenys. Situacija pasikeitė, atėjus carinės Rusijos valdžiai – mokyklos tapo viena iš priemonių rusifikacijai vykdyti, ypač po 1863–1864 m. sukilimo, kuomet buvo uždraustas raštas lietuviškais rašmenimis. „1866 m. Kuršėnuose Rusijos imperija įsteigė vadinamąją liaudies mokyklą, kurioje, aišku, buvo mokoma rusų kalba. 1880 m. čia mokėsi 102 berniukai ir 8 mergaitės“, – sako J. Kiriliauskas ir priduria, kad kai kurie tėvai vaikų į šią valdišką ugdymo įstaigą neleido – rinkosi slaptas lietuviškas mokyklas.

1914 m. carinė Rusija pasiūlė Kuršėnuose steigti aukštesnio lygio pradžios mokyklą. Istorikas pastebi, kad tokia ugdymo įstaiga – vienas žingsnis nuo gimnazijos. „Reikėjo priimti sprendimą – valsčiuje buvo suorganizuotas visuotinis balsavimas. 120 prieš, 117 už – pritrūko keturių balsų, kad tarpukariu Kuršėnai būtų turėję gimnaziją“, – sako J. Kiriliauskas ir vadina šį įvykį juodžiausia dėme Kuršėnų švietimo istorijoje, mat gimnazija būtų praturtinusi ir iš esmės pakeitusi miestelio kultūrinį bei visuomeninį veidą.

J. Ki­ri­liaus­kas šyp­te­li – gau­su­mu Kuršėnų šau­lių būry­je mo­ky­to­jams pri­ly­go ne­bent siuvė­jo pro­fe­si­jos at­sto­vai. (Au­torės nuo­tr.)
J. Ki­ri­liaus­kas šyp­te­li – gau­su­mu Kuršėnų šau­lių būry­je mo­ky­to­jams pri­ly­go ne­bent siuvė­jo pro­fe­si­jos at­sto­vai. (Au­torės nuo­tr.)

Mokyklose pasigedo per septynis šimtus vaikų

Į XIX a. pab.–XX a. pr. Kuršėnai įžengė, turėdami keturias pradines mokyklas: tris vienmetes ir vieną dvimetę. 1912 m. šioms ugdymo įstaigoms buvo pastatytas vienas bendras pastatas. Baltas, dviaukštis, aptvertas tvora, jis stovėjo dabartinėje Vytauto gatvėje (tuo metu – Stoties gatvė). Pirmajame aukšte vykdavo pamokos, antrajame gyveno mokytojai. „Radau tų mokytojų pavardes: Antanas Vokietaitis, Marija Čiževskaja ir Leontina Katalimova, ir kt. Mokykloje taip pat dirbo du šventikai: katalikų katechetas Mečislovas Dambrauskas ir popas Nilas Sakalovskis“, – vardija J. Kiriliauskas.

1922 m. buvo suskaičiuota, kiek vaikų lanko mokyklas Kuršėnų valsčiuje. Skaičiai, anot istoriko, ne tokie ir gražūs: mokyklas lankė 232 vaikai – 131 berniukas ir 101 mergaitė; nelankė net 969 vaikai – 475 berniukai ir 494 mergaitės.

„Ne per seniausiai vartydamas Šiaulių regioninio valstybės archyvo dokumentus, radau 1955 m. ar 1956 m. rašytą Micaičių darbo žmonių deputatų tarybos apylinkės vykdomojo komiteto protokolą, kuriame svarstoma apie įvestą visuotinį privalomą septynmetį mokymą. Tuo metu Ketūnų mokykla susidūrė su problema – tėvai nenorėjo leisti vaikų į mokyklą. Norėta organizuoti vaikų pavėžėjimą, aprūpinti juos avalyne, o kolūkių pirmininkai buvo griežtai įspėti, kad jeigu vaikai dirbs kolūkyje pamokų metu, teks eiti „ant kilimėlio“. Įdomi tendencija: vadinasi, tėvų sąmoningumas apie vaikų išsilavinimą ir tada nebuvo didelis. Iš kitos pusės, galbūt dalis tėvų nenorėjo vaikų leisti į mokyklas dėl čia propaguotos ideologijos, ateizmo, kitiems reikėjo pagalbos namuose. Be to, tuo metu buvo populiarūs internatai, kuriuose vaikai praleisdavo visą savaitę. Toks internatas veikė ir Kuršėnuose“, – pasakoja J. Kiriliauskas.

Mokytojų kursuose – pusiau karinis režimas

Suskaičiuoti buvo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Užfiksuota, kad 1924 m. spalį vykusiame visuotiniame Kuršėnų valsčiaus mokytojų susirinkime iš 14 čia dirbusių pedagogų dalyvavo 12.

J. Kiriliauskas sako, kad nors mokytojų nebuvo daug, aktyvumu jie pranoko šiuolaikinę, gerokai gausesnę pedagogų kartą. „Tarkime, per minėtą susirinkimą mokytojai sugalvojo, kad reikia paminėti Vinco Kudirkos mirties metines. Suorganizavo renginį: patys vaidino spektaklyje „Amerika pirtyje“, skaitė paskaitą, rinko pinigus neturtingiems vaikams – jų mokymosi priemonėms, knygoms, rūbams. Ir tokių pavyzdžių – ne vienas“, – pažymi istorikas.

Anot jo, mokykla tuo metu buvo tikras kultūros centras, o mokytojai visuomeniniame gyvenime grojo pirmaisiais smuikais: prisidėdavo rengiant miesto šventes, dalyvaudavo viešuose visuomeniniuose teismuose, kurių metu buvo nagrinėjamos kurios nors bendruomenėje paplitusios negerovės, pavyzdžiui mokinių neskaitymas, tingumas, suaugusiųjų girtuokliavimas.

Mokytojai taip pat buvo įvairių organizacijų vadovai arba nariai. Štai 1930 m. pedagogė P. Viščiulytė su kitomis mokytojomis įkūrė Kuršėnų šaulių būrį. Jo sąrašuose – Kuršėnų geležinkelio stoties mokytoja Salomėja Jakaitytė-Juršienė, Būdų (Juozapava) pagrindinės mokyklos mokytoja Eugenija Rastauskaitė-Martinaitienė, Šiupylių pradžios mokytoja Justina Žukauskaitė, mokytojos Veronika Baranaitė, Jadvyga Tamulaitytė. J. Kiriliauskas šypteli – gausumu šaulių būryje mokytojams prilygo nebent siuvėjo profesijos atstovai.

Istorikas išskiria 1919-uosius, kuomet pedagogai organizavo partizanų būrius prieš bermontininkus. Kuršėnų krašto įžymybė – mokytojas ir pirmasis Kuršėnų miesto seniūnas (1918 m.) Julijonas Marčius, kuris priklausė Šiaulių partizanų štabui, palaikė ryšius su Šiaulių ir Kužių partizanais ir netgi gabeno ginklus į Kauną. Ginklą rankose laikyti J. Marčius išmoko pedagogo Jono Murkos vestuose pradžios mokyklų mokytojų kursuose, kuriuose buvo įvestas slaptas karinis mokymas.

Šiuos kursus lankė ir kitas Kuršėnuose dirbęs mokytojas Julius Laurinaitis, kurį laiką ėjęs pradžios mokyklos vedėjo pareigas. „Tuo metu mokytojai nemažai padėjo Lietuvos kariuomenei ir sukėlė nemažai panikos bermontininkams“, – pastebi J. Kiriliauskas.

Keletas mokytojų kovoje su bermontininkais žuvo 1919 m. Liūdnas buvo ir Kuršėnų pradžios mokyklos likimas – 1944 m. ją subombardavo rusų pajėgos. Be mokyklos likusiems vaikams iki 1954 m. teko į pamokas lakstyti per tris namus toje pačioje Vytauto gatvėje, juose laikinai veikė mokykla.

1952–1954 m. iškilo dabartinė Kuršėnų S. Anglickio pagrindinė mokykla. 1964 m. pastatyta Daugėlių vidurinė mokykla. 1974 m. atidaryta Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla, 1981 m. – Lauryno Ivinskio gimnazija.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite