Angle down Atgal

Kur savaitgaliais bėgame nuo savęs?

Posakį „Nuo savęs nepabėgsi!“ kai kurie žmonės gali lengvai paneigti, argumentuodami savaitgaliais ir atostogomis, tikina psichoterapeutas Maksimas Stefanenko.

Darbo savaitės pakeitimas laisvadieniais ar ilgai lauktomis atostogomis – vienas populiariausių ir laukiamiausių dirbančių žmonių fetišų. Taip, dauguma žmonių bėga nuo nemėgstamo darbo į geidžiamą poilsį, o tai iš esmės yra tik vienos maskuotės pakeitimas kita. Maskuotės, kuri pridengia mūsų vidines problemas, mūsų klausimus sau apie tai, ką darome ir kas esame.

Visuomenės nervingumo lygis vis didėja ir didėja. Aktyvus poilsis savaitgaliais jau perėjo iš madingo kategorijos į būtiną.

Pamėginkime giliau panagrinėti keliones.

Ką bendra turi išeiginės, kelionės ir asmeninė egzistencinė krizė?

Daugumos žmonių siekį daug keliauti galima paaiškinti tuo, kad jie nenori atsakyti į tą vidinį klausimą, kuris juos taip kankina, į tą vidinės tuštumos jausmą ir suranda efektyvų būdą pabėgti nuo susidūrimo su gąsdinančia vidine realybe – bėgimą nuo savęs, kuris pasireiškia kelionėmis.

Pagal visuotinai įprastą reakciją į dirgiklį (šiuo atveju į baimę to, kas glūdi mūsų viduje) mes galime arba bėgti, arba pulti, arba sustingti vietoje ir apsimesti mirusiais. Taip mes ir elgiamės su tuo vidinės tuštumos klausimu, kuris atsiveria poilsio metu, kai nuo mūsų pūliuojančios žaizdos nukrenta apsauginis darbo tvarstis.

Pulti reikštų realiai susidurti su būtinybe spręsti vidinės tuštumos klausimą, kažką su juo daryti. Čia kyla didelė hiperkompensacijos tikimybė, kad prasidės nesibaigiantis kapstymosi savo viduje ir viso ko, kas yra aplinkui, analizės periodas. Po analizės gali būti pradėta metanalizė, t. y. analizės analizė, o tada bus galima su didele tikimybės dalimi teigti, kad tas analizuojantis analitikas visai ir negyvena, nepastebi gyvenimo savyje ir kituose. Gali būti ir efektyvesnių problemos sprendimų, ir tai iš tikrųjų nusipelno didelės pagarbos.

Dar viena išeitis iš situacijos – tai sustingti vietoje. Senovinė mūsų smegenų reakcija, kuri gali būti labai efektyvi gyvūnijos pasaulyje. Viena iš šios reakcijos atmainų, perneštų į mūsų sociumą, gali būti „gyvenimo kasdienybės“ būsena. Šiuo terminu nusakomas gyvenimas, kuris sustingo vietoje, gyvenimas, kuriame viskas vystosi tik pagal griežtą, nepajudinamą scenarijų. Ir net jeigu aplinkinė tikrovė seniai nebeatitinka tų gyvenimo principų, kurių laikosi individas, jis vis tiek judės pagal seną programą, nes jame viskas sustingę, laikas jo viduje sustojo, nes taip reikia!

Ir pagaliau bėgimo reakcija

Šiuolaikinė visuomenė suteikia mums platų pabėgimo nuo savęs būdų spektrą. Siūlomų bėgimo variantų katalogas yra milžiniškas. Čia ir sportas su jo šlovės ir rekordų vaikymusi, ir šiuolaikinė tapybos mada, ir pasinėrimas į grožio ir mados pasaulį, ir susidomėjimas šokiais, ir nesibaigiantis buto remontas. Tačiau mes aptarsime keliones ir jų atmainas.

„Į klausimą, kam reikia keliauti, viena mano pacienčių su pastebimu entuziazmu įdomiai papasakojo apie tai, kaip ji tokiu būdu plečia savo akiratį ir, svarbiausia, gauna naujų įspūdžių, – rašo psichoterapeutas Maksimas Stefanenko portale Econet.ru. – Į klausimą, kam mums reikalingi nauji įspūdžiai ir kam dėl jų reikia kažkur važiuoti, ji nesugebėjo nieko atsakyti.“

„Su kuo mes čia susiduriame? – tęsia psichoterapeutas. – Mano požiūriu, šiuo konkrečiu atveju, kurio neketinu detaliau atskleisti, buvo savotiškai bandoma pabėgti nuo savęs, nuo problemų, su kuriomis susiduria žmogus, būdamas neužimtas, kai tuštuma stipriai juntama, kai prie jos galima prisiartinti, tuo metu ir įvyksta iškrova bėgimo – t. y. kelionės – forma.“

Nauja kelionė – tai naujas nervinis sudirginimas, uždengiantis egzistencinę krizę žmogaus viduje. Nervinė įtampa gimdo dar didesnį naujų pojūčių troškulį ir skatina didinti naujo nervinio dirginimo dozę. Todėl kelionės kaskart turi būti vis ilgesnės, tolimesnės, sudėtingesnės, ekstremalesnės, brangesnės, prestižiškesnės, įdomesnės ir išskirtinesnės.

Ir visa tai gali tęstis iki begalybės, nes visada, kad ir kur mes važiuotume, pasiimame save su savimi. Taigi ir mūsų problemos bei klausimai niekur neišnyksta.

Mums taip patinka tikėti iliuzija, jog galima išvažiuoti į stebuklingą šalį, kur mums bus gera ir jauku, kad dauguma iš tikrųjų pasineria į šią pasaką ir negali sau leisti iš jos išeiti, nes prie išėjimo laukia tuštuma.

Daugiau skaitykite Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite