Savo rankomis sukurtoje pasakoje – Diana Kiškionienė su sūnumi Roku.
Angle down Atgal

Kur gyvena pasakos? Tikrai – Antakalnyje!

Kuris iš mūsų – nesvarbu, prisipažįstame sau, ar ne, bent vieną kartą nėra svajojęs patekti į tą stebuklingai švytintį namelį iš kalėdinio atviruko, ant kurio stogo žybsi mažučių lempelių girliandos, tiesiai iš sniego su medžiais auga šviečiančios gėlės, o atidarius duris, saugomas svetingo senio besmegenio, pakvimpa imbieru ir tokia tikra šiluma, kad tą pačią akimirką patiki, jog visos svajonės jau išsipildė?

O mes ten jau buvome! Dairėmės, žiūrėjome, net negalėdami patikėti, jog nesapnuojame, ir vėl dairėmės...

Stebuklo adresas – Antakalnio kaimas, Egidijaus ir Dianos Kiškionių sodyba.

Tiesą sakant, sodybos adreso žinoti net nereikia. Ir gatvės, bei kaip privažiuoti klausinėti iš anksto visai nebuvo būtina – sutirštėjusioje prietemoje automobiliui tuoj už paukštynų užsiritus ant kalniuko, horizonte iš tolo žvilgsnį patraukė neįprastas mirgėjimas. Todėl tiksliausia nuoroda – važiuoti į šviesą. Jau vien tai savaime yra fantastiška.

Pirma mintis atvažiavus – būtent čia turėtų gyventi Kalėdų Senelis su elfų svita ir visos įmanomos gražiausios vaikystės pasakos. Čia, šioje penkiasdešimties arų sodyboje, kur apsnigtos gyvatvorės įrėmintos šviečiančia girlianda, šimtais lempučių nusagstytas ir gyvenamojo namo stogas, ant kurio verandos stogelio išdidžiai blyksi elnias, pakinkytas į roges ir tarsi laukiantis, kol galės viesulu pasileisti padangių keliais išpildyti slapčiausių mūsų norų. Stebuklingų švieselių apgaubta daili pavėsinė, ūkinis pastatas, didesni dekoratyviniai medeliai, ant sniego tarsi iš dangaus nukritusios mėnulio pilnatys blyksi didžiulės apskritos lempos... Visa tai sutvisko šiemet gruodžio 8-ąją ir nepaliauja džiuginti iki šiol. Gausybė lempučių įsižiebia 6 valandą ryto ir tviska iki dešimtos, paskui – pertrauka iki vakaro prieblandos, ir stebuklas sugrįžta. Ne tik šeimininkų, bet ir kaimynų, visų, kurie sužinoję apie nepaprastai gražų vaizdą, neatsispiria pagundai prasukti automobiliu arba pasidairyti palengva eidami Antakalnio gatve, džiaugsmui. Drąsiai galima sakyti, kad net Kaišiadoryse, rajono centre, tokio grožio neturime, todėl tikrai – verta pamatyti tai, ką žmonės sukūrė savo ir savo vaikų šventėms.

Savo sodybą artėjant didžiosioms šventėms išradingi šeimininkai puošia jau treti metai, ir kasmet dekoracijų skaičius auga, fantazijos ribos plečiasi.

– Jau matau, kaip ir ką darysime prieš kitų – ateinančių metų – Kalėdas, - žvalgydamasi po švytinčią sodybos aplinką Diana Kiškionienė mintyse jau regi naujus puošybos elementus, naujas kompozicijas. Ir taip – kasmet. Kartu su ja planus noriai kuria vyras Egidijus, kuris taip pat ne mažiau užsidegęs grožio kūrimu, dėmesingai įsiklauso į žmonos pasiūlymus ir imasi juos įgyvendinti. Pakanka ir fantazijos, ir kantrybės – juk pasitaiko taip, kad, kilus sumanymui, vyras ramiai sutinka, jog reikia sėsti į automobilį ir važiuoti – kad ir viso labo trijų puošmenų.

Ruoštis, kaip dabar įprasta sakyti, eglutės įžiebimui (ji – didžiulė, tikra, nes čia auga, taip pat švytinti, puikuojasi kieme) šeima pradeda dar rudenį. Į puošybos darbus noriai panyra ir du vyresnieji sūnūs – Kaune gyvenantis dvidešimt devynerių Tomas ir iš Vilniaus su žmona atskubantis dvidešimt aštuntuosius einantis Donatas. Pagrandukas Rokas, kuriam neseniai sukako 10 ir kuris mokosi ketvirtoje Vaclovo Giržado progimnazijos klasėje, kol kas dairosi iš apačios, kai vyresnieji ant stogo montuoja girliandas. Egidijus Kiškionis – puikus elektrikas, todėl instaliacijos įrengtos pagal visus reikalavimus, nepriekaištingai veikia laiko relės. Taip nuo spalio mėnesio, kai geresnis oras, pamažu keliaujama į pasaką. Netrumpas tas kelias – Diana sako, jog sūnaus Tomo paskaičiavimais, šiemet sodybą puošiančių girliandų ilgis – apie pusantro kilometro.

Žavi, kad puošmenos labai skoningai suderintos, jų daug, bet akies nerėžia – kaip ir dera pasakoje.

Ypač jaukus įėjimas į gyvenamąjį namą, apipintas kalėdiniais vainikais, senio besmegenio saugomas. Pagalvoji, jog į tokius namus visiems labai norisi sugrįžti, o už tai svarbesnio nieko nėra...

Kadangi svetinga šeimininkė įsileido ir į vidų, žengiame per slenkstį. O čia – ne mažesni stebuklai nei lauke. Kalėdiniais vainikais apipinti kambarių palubiai, jie vingiuoja mediniais laiptų turėklais į antrą aukštą, jaukios puokštės svyra nuo šviestuvų, puošia duris, stalus, palanges, o kambaryje šalia karališkos kalėdinės eglutės – tikras Kalėdų senelio miškas su įvairiausiais žvėreliais, kurių Rokas suskaičiuoja
27. Viskas rūpestingai suderinta, atrodo, jauti, kaip iš kiekvienos kompozicijos sklinda meilė ir šiluma, kuri gaubia šiuos jaukius ir nepaprastai tvarkingus namus. Diana Kiškionienė – žavi, elegantiška ir labai jaunatviška trijų sūnų mama, juokauja, jog surenka visus kankorėžius: kompozicijų galima ir nusipirkti, tačiau savo rankomis sukurtos labiau mielos. Įvairias puošmenas mamai gaminti padeda ir Rokas, kaip sako pats berniukas, šis užsiėmimas jam labai patinka. Ir kaip begali būti kitaip? Juk augdamas mato puikius pavyzdžius: darbštumo netrūksta nei mamai su tėčiu, nei vyresniesiems broliams. Net nuosavą namelį lauke jaunėliui visi trys surentė. Dabar jis – kalėdiškas papuoštas, glaudžiasi prie tėčio Egidijaus dirbtuvių, kur šeimos galva, pasak Dianos, „kalbina metalą“. Pirmasis E. Kiškionio kūrinys namams buvo didžiulis voras, kuris dabar apsnigtame dideliame voratinklyje ramiai snaudžia ir laukia vasaros.
Toliau sekė kiti darbai. Rokas atneša parodyti jam brangius tėčio sumeistrautus metalo žaislus, tarp kurių – net stebuklinga lazdelė. Mylimai žmonai nagingas kalvis padovanojęs grakščią metalo rožę...

Tobulindami savo sodybą, šeimininkai rūpinasi ne tik puošmenomis – vasarą jau suplanuota statyti pirtį, nukaldinti tvorelę lauko laiptams, be abejo, bus ir kitų reikalų. Išgauname pažadą dar kartą patekti į svečius – kai vietoje žėrinčių lempučių aplink namus sužydės gėlynai. Jais Kiškioniai taip pat garsėja ne mažiau.

O kol kas – atsisveikiname. Diana Kiškionienė grįžta į namus kepti antrojo imbierinio namelio (vienas ant virtuvės stalo jau skleidžia dievišką aromatą), o mes, pavažiavę kelias dešimtis metrų, dar kartą stabtelime. Atsisukti ir pažiūrėti. Kad vaizdas įsimintų ilgam, nes niekas taip gražiai nešviečia ir nešildo, kaip su meile ir džiaugsmu sukurti dalykai. Labai gera žinoti, kad yra tai mokančių žmonių. O gal – ir kai ko iš jų pasimokyti...
Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite