Kur atostogauja šventieji?

Šiauliai
Vitor Pinto nuotr.
Jurgita Kastėnė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Pradėkime nuo klausimo: „Ar jūs jau atostogavote?“ Nėra blogai, jei į šį klausimą atsakote neigiamai. Juk vasara tik prasidėjo. Blogai, jei išvis negalvojate apie atostogas ir jų neplanuojate. O juk būtent vieną vasaros pabaigos sekmadienį bažnyčiose skaitoma Evangelija apie apaštalus, susirinkusius pas Jėzų ir papasakojusius jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O Jėzus tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“

Kur atostogauja šventieji? Ne vienas tvirtins, jog jie ne atostogauja, o visą laiką įsitempę kažką daro. Be poilsio, be laisvadienių, be ilgųjų savaitgalių, pagaliau be atostogų. Tai netiesa, juo labiau, kaip minėta, jeigu pats Jėzus ragino savo mokinius ilsėtis, tai nejau jie galėjo savo mokytojo neklausyti. Pervertęs šventųjų gyvenimų knygutes, portalo Bernardinai.lt puslapius, susidariau įspūdį, jog atostogaudavo jie labai linksmai.

Nuo ekstremalių iki kasdienių atostogų

Ekstremaliausias atostogas mėgo šv. Pranciškus. Atrodo, jis ruošdavosi tylioms atostogoms gamtoje, prie ežero, upės, miške, čiulbant paukšteliams, ganantis stirnoms ar kitiems mieliems žvėreliams, bet jam greitai tokios atostogos atsibosdavo ir jis panorėdavo alinančios kaitros, pliaupiančio lietaus, viesulų, vėtrų, audrų ir visokiausių kuo didesnių gamtos stichijų. Dievas pildydavo jo norus. Net keista, kad jis pramintas gamtos globėju. O gal tikrai gamta tokia turi būti – nuo tylios, ramios iki besišiaušiančios. Tiesa, vėtros ir audros greit aprimdavo. Tad jei, mums atostogaujant, dangus ima maišytis su žeme, kažkiek tuo pasidžiaukime, o pasidžiaugę paprašykime šv. Pranciškaus gamtos stichiją apraminti. Pasidžiaugti būtina, nes jeigu mes iškart pulsime prašyti gero oro, šv. Pranciškus nepadės, nes jis myli mylinčiuosius įvairiausią gamtą ir įvairiausius orus.

Šv. Ambraziejus atostogaudamas lankydavo žmones, domėdavosi jų gyvenimu, problemomis ir visa tai aprašydavo savo knygose. Tarsi šių dienų mūsų kandidatai į prezidentus ir Seimo narius, besigiriantys aplankę šimtus žmonių, sužinoję apie jų bėdas ir išgirdę troškimus. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas pajuokavo, jog protingam užtenka pasikalbėti su keliais žmonėmis ir tampa viskas aišku, o tik kvailiui reikia apklausinėti tokį skaičių savo rinkėjų.

Tiesa, šv. Ambraziejus visa tai darė ne dėl pasirodymo, o iš tikro norėdamas pagelbėti žmonėms, todėl sulaukė ir savo veiklos rezultatų. Pavyzdžiui, klausydamasis jo kalbų ir pamokymų, atsivertė užkietėjęs nusidėjėlis Augustinas, vėliau pats pripažintas šventuoju.

Šv. Ambraziejaus išugdytas šv. Augustinas atostogas leisdavo mankštindamasis. Atlikdavo net jogos pratimus, nors tuomet dar, atrodo, nebuvo žinoma, kad tai yra joga. Ypač mėgdavo stovėti ant vienos kojos ir kiekvienu tokiu pastovėjimu stengėsi siekti rekordo.

Šventosios moterys stengdavosi kur nors išvykti, pamatyti naujus kraštus. Štai šv. Brigita labiausiai mėgo nukakti į Romą ir Šventąją Žemę. Tai šventos vietos, tačiau nemanau, kad ji nebūtų norėjusi pasiekti ir Paryžiaus, tik tuo metu tai dar nebuvo turistų meka.

Iš šių dienų šventųjų, mokėjusių prasmingai išnaudoti atostogas, be abejo, buvo Karolis Voityla, arba popiežius Jonas Paulius II. Atostogų metu jis plaukiojo baidarėmis, kopdavo į kalnus, važinėdavo dviračiu. Esu tikras, jog vieną dieną jis bus pripažintas atostogaujančiųjų globėju.

Joninių išvakarėse

Be abejo, šios šventės išvakarėse norisi sužinoti apie šv. Jono atostogas. O atostogoms jis rinkdavosi gamtos prieglobstį, visad lankydavosi prie Jordano upės, o supančiuose miškuose smaguriaudavo laukinių bičių medumi ir skėriais. Sako, kai kuriuose kraštuose tai gana gurmaniškas valgis ir atostogaujantys smaguriai keliauja į tuos kraštus. Šis šventasis mylėjo grožį ir sugalvojo atostogų poilsio vakarais įžiebti deglus, tuo sukuriant jaukią vakaro nuotaiką. Štai iš kur tie Joninių laužai. Jo apranga bylojo, kad jis kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kur nors keliauti: kupranugario vilnų drabužis, sujuostas odiniu arba šikšniniu diržu, sutaršyti plaukai.

Šiaip jau šv. Jonas Krikštytojas buvo kuklus, asketas, nevartojantis alkoholio, todėl šių dienų Joninių šventimas jam nebūtų priimtinas. Manau, jei jis gyventų šiomis dienomis, tai švenčių metu iš knygų lentynos trauktųsi kokią nors knygą arba išsiruoštų turiningon kelionėn, pavyzdžiui, aplankyti Jono Biliūno kapo, Žemaitės sodybos ar pažiūrėti Naisių teatro spektaklio.

Matydamas, kaip žemėje švenčiama jo diena, manau, šv. Jonas iš gėdos bijo pažvelgti kitiems šventiesiems į akis. O Jonines švęsdami, lietuviai mėgsta padiskutuoti kad ir apie tai, jog rusai per šventes daug geria.

Tiesa, šventųjų Jonų yra labai daug. Lietuvoje labiausiai žinomas Jonas Nepomukas. Šis XIV a. čekų šventasis buvo atkeliavęs į Lietuvą, į Raseinius. Tai tarsi buvo jo atostogos – nukeliauti į nežinomą kraštą. Šis Lietuvoje Joneliu pramintas šventasis Prahoje studijavo kanonų teisę, po to mokslus tęsė Paduvoje. Dažniausiai atostogų vykstame į žinomas, turistų pamėgtas vietas, o kai koks nors žymesnis keliautojas atkanka į kažkokią, kad ir nežinomą vietovę, ši tampa jo dėka garsi. Taip ir šv. Jono Nepomuko dėka Prahoje šiandien žinomi Raseiniai.

Pati tikriausia atostogų dovana – kelionė

Moteris pasakojo, jog ją maloniai nustebino vyro žodžiai: „Mieloji, atostogų proga noriu tau įteikti dovaną.“ Bet nemanau, kad moterims jau labai reiktų pykti ant vyro, kuris sako – pasiimk mano piniginę ir nusipirk, ką nori. Juk toks vyriškis vis tiek geriau už dovanojantį kokią nors smulkmenėlę. Jei tau teikia dovaną ir nieko nesako arba suburba kelis žodžius, nesikrimsk, nes tokiu atveju dažniausiai teikiama vertinga dovana. Pavyzdžiui, gali gauti net naujausią „iPhone“ arba auksinį laikrodį. O jei įteikiantysis dovaną ima deklamuoti, tarkime, tokį tekstą: „Tegul ši kukli dovanėlė tamsiomis darganotomis dienomis primins manuosius meilės, šviesios kaip saulė, didelės kaip žemė, nepakartojamos kaip pasaulis jausmus“, žinok – gausi šūdą.

Pati tikriausia atostogų dovana – kelionė. Girdėjau moterį sveikinant savo vyrą ir sakant, jog jie artimi, nes net jų vardai pagal horoskopus sutampa, vienas kitą papildo ir abu byloja apie pomėgį keliauti. Nesu tiek įsigilinęs į horoskopų pasaulį, kad žinočiau kažkokius horoskopus pagal vardus, nors gal yra kokia nors vardiologija, ar kaip ją ten pavadinus, bet bent aš žinau tik du vardus, kurie artimi ir vienas kitą papildo, tai – Jack Daniels.

Tiesa, nemėgstantieji kelionių norinčiuosius keliauti įspės apie tykančius kelionių sunkumus: pilnas oro uostų sales, ilgai trunkančias patikras, kurių metu tenka nusiauti batus ir išsiverti diržą. Jei keliaujate autobusu ar savuoju automobiliu, tai teks išklausyti gąsdinimų apie visos kelionės metu laikomas sulenktas kojas ir t. t.

Bet tikrų keliautojų tokie gąsdinimai nebaugina (kiek turėjo vargti šv. Brigita, kol nukeliavo į Šventąją Žemę) ir kelionės tampa neatskiriama jų gyvenimo dalimi, nes pagrindinis kelionių variklis – smalsumas.

O ką galima pasakyti apie nekeliaujančiuosius? Nebent tik tiek. Moteris skundėsi, kad jos vyras namuose nieko neveikia, visur palieka neskalbtas kojines ir sėdi prie televizoriaus, gurkšnodamas alų, niekur su juo neišvyksi atostogauti. Nuraminau ją: „Tai reiškia, kad tu esi ta vienintelė, su kuria jam tikrai gera gyventi.“

Nekeliaujančiuosius kankina vienatvė. „Ar tu seksualinė mažuma?“ – klausiu vienišo draugo. „Ne, aš seksualinė vienatvė“, – prisipažįsta šis. Kartą teko atsakyti į gana sunkų klausimą: „Ką rinktumėtės – ar gerą knygą, ar kelionę?“ Norėtųsi rinktis ir tai, ir tai, bet, supratęs, jog reikia rinktis vieną, atsakiau, kad kelionę, ir pasiteisinau girdėta sentencija: jei mes neturime laiko skaityti Donelaitį, mes juo didžiuojamės.