Kultūros pusryčiai. V. Masalskis apie kultūrininko misiją tėkšti skaudžią tiesą į veidą

Tauragė
Brigita Šliužaitė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Pirmadienis, balandžio 15-oji, Jurbarko bibliotekoje prasidėjo ypatingai. Lietuvos kultūros diena čia startavo kultūros pusryčiais, į kuriuos pakviestas ypatingas svečias – aktorius, režisierius Valentinas Masalskis. Jis kalbėjo daug ir įvairiomis temomis. Ir apie mokytojus, kurie praranda orumą ir leidžia spjaudyti mokiniams į nugarą – ir tokį pažeminimą jie kenčia dėl to, kad nenori prarasti algos.

Apie tai, kaip mokyklose tyčiojamasi iš pačių mokinių, o niekas to nemato ar nenori matyti. Apie tėvus, kurie užkoduoja savo vaikus važiuoti iš Lietuvos, bėgti kuo greičiau, nežinodami, kur juos pasiunčia. O pasiunčia ir į žuvų fabrikus, kur jaunuoliai nušala pirštus ir susigadina stuburus.

Apie tai, kad vis dar juokiamės, žeminame kitą žmogų – negerbiame žmogaus ir norime jaustis viršesni. Apie prisitaikymą, konformizmą, paveldėtą iš okupacijos metų, kad jis niekur nedingo, o tapo antra oda. Apie žmones, kurie nebenori rimtų spektaklių, nes nori, kad juos nuolat linksmintų.

V. Masalskis tėškė žiaurią tiesą apie gyvenimą, kas, jo manymu, ir yra kultūros darbuotojo misija ir uždavinys. Jis visiems linkėjo pagaliau pasijusti laisvais žmonėmis, nebijoti būti marginalu, išlaikyti savo orumą, nebijoti pasakyti tiesos, nebijoti prarasti darbo, palikti miestą, išvažiuoti. Galiausiai būti pavyzdžiu, nes, režisieriaus žodžiais, kultūrininkai biedni, o biedniems nėra, ko prarasti. Ir dar visiems įsiminė žmogaus palyginimas su višta. Nė viena višta nesvajoja ir negalvoja, kad jos misija yra tapti kokiais šventiniais pietumis apie Velykų stalo. Taip ir žmogus, anot V. Masalskio, – prisisvajoja, prisigalvoja apie ypatingas savo misijas, nors visų esmė ir prasmė ta pati – iš dulkės gimei dulke pavirsi.

Daugiau šio įdomaus kūrėjo minčių rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.