Sa­vo ran­ko­mis. Ku­ni­gas A. Ri­ma­vi­čius išd­rožė vi­sas Kry­žiaus ke­lio sto­tis, ku­rių yra 14. Jos sim­bo­li­zuo­ja Jėzaus Kris­taus kan­čios ke­lią nuo pa­te­ki­mo pas Pon­cijų Pi­lotą iki pat pa­lai­do­ji­mo. (Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.)
Angle down Atgal

Ku­ni­gas skulp­to­rius Kry­žiaus ke­lio sto­tis do­va­no­jo Šiau­liams

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus sau­go uni­ka­lią med­žio dro­ži­nių ko­lek­ciją. Ją mu­zie­jui do­va­no­jo ku­ni­gas An­ta­nas Ri­ma­vi­čius – sa­va­moks­lis drožė­jas, visą gy­ve­nimą kūręs skulptū­ras. Jo kūri­niai lai­ko­mi na­cio­na­li­niu tur­tu, o pro­f. Vy­te­nis Rim­kus yra pa­sakęs, kad juos ga­li­ma lai­ky­ti ofi­cia­lio­sios baž­ny­tinės skulptū­ros ir Šiaurės Lie­tu­vos bei Piet­ry­čių Lat­vi­jos liau­dies skulptū­ros tar­pi­ne sti­lis­ti­ne gran­di­mi. Bet mūsų dėme­sys šįkart kryps­ta į visą Kry­žiaus ke­lią žy­min­čius ku­ni­go su­kur­tus ba­rel­je­fus.

Pats Latgaloje, širdis Lietuvoje

A. Rimavičius gimė 1865 m. spalio 28 d. Šakynoje. Mokėsi gimtajame kaime, paskui – Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje. Įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją. Kunigo šventinimus priėmė Kaune, tačiau po to likimas nubloškė į Latgalą. Tuomet šis miestas buvo gerokai atsilikęs ir ūkiniu, ir kultūriniu požiūriu, jame gyveno įvairiataučių, todėl kunigauti paskirtoje vietoje nebuvo lengva – per tarnystę teko pakeisti ne vieną parapiją.

Lietuvis kunigas visgi paliko ryškių pėdsakų kaimyninėje šalyje. Balvuose kunigavo nuo 1897 iki 1914 m. Čia jis naujam gyvenimui prikėlė dar 1782 m. statytą bažnyčią: kartu su staliumi Antanaičiu sukūrė bažnyčios altorių ir šventųjų skulptūras. Tai prikvietė į miestelį pirklių, amatininkų, tad Balvai ėmė plėstis.

Nepaisant visko, A. Rimavičius širdimi buvo Lietuvoje ir labai jos ilgėjosi. Rašė į spaudą, bendravo su šakyniškiu žurnalistu ir literatūrologu Aleksandru Merkeliu. Labai džiaugėsi Kaune 1930 m. įvykusia savo darbų paroda, jautėsi įvertintas gimtinėje. Kunigas mirė 1933 m., buvo palaidotas Rubenėje.

Palikimas – Šiaulių „Aušros“ muziejui

Žymų pėdsaką Latgala paliko ir paties dvasininko gyvenime. Ten A. Rimavičius atrado medžio drožybą, pajuto kūrybos džiaugsmą. Kūrybai didžiausią įtaką darė Latgalos bažnyčių barokinės skulptūros bei puošybos elementai, bet savo kompozicijas kūrė gana savarankiškai, daugiausia dėmesio skyrė skulptūrų monumentalumui, apibendrintam temos traktavimui.

Kunigo kūryba – savita ir originali XIX a. pab.– XX a. pr. lietuvių ir latvių liaudies kultūros atšaka. Įdomiausia, kad dalis jo unikalios kolekcijos saugoma mūsų mieste. Prieš mirtį A. Rimavičius lankėsi Šiauliuose ir labai susižavėjo „Aušros“ muziejumi. Tad testamentu nemažą dalį savo kūrybos ir surinktą meno vertybių kolekciją užrašė ir paliko būtent jam. Į Šiaulius buvo atvežti 178 darbai. Kita dalis liko Latvijoje. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams užėmus muziejaus patalpas, darbai buvo paslėpti „Gubernijos“ alaus daryklos sandėliuose. Deja, ten 1944 m. kilus gaisrui, 45 skulptūros sudegė.

Šiuo metu „Aušros“ muziejuje saugomi 133 A. Rimavičiaus darbai.

Kryžiaus kelio stotys

Didįjį penktadienį daugelyje pasaulio miestų, taip pat Šiauliuose, vykdavo Kryžiaus kelio procesijos. Šiemet tokio pamaldumo nebus, bet verta jį prisiminti, bent peržiūrint virtualią parodą.

A. Rimavičiaus Kryžiaus kelio stotys nuo 2010 m. kovo mėn. eksponuojamos Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, o virtualios parodos autorė yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus muziejininkė Regina Tamašiūnaitė.

A. Rimavičius savo rankomis išdrožė visas Kryžiaus kelio stotis, kurių yra 14. Jos simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo bei palaidojimo. Kiekviena Kristaus sustojimo vieta pažymima atskiru paveikslu, grafikos ar skulptūros kūriniu, prie kurio tikintieji sustoja ir meldžiasi. Tai 14 Kryžiaus kelio stočių bareljefų iš medinių mažų lentų (50×38 cm) ir 14 iš medinių didelių lentų
(142×92 cm), sukurtų skulptoriaus XX a. pr.

Mažieji bareljefai

Mažieji Kryžiaus kelio stočių bareljefai yra daugiafigūriai su ryškiu vienijančiu bruožu – Kristus visur centre. Medines kompozicijas skulptorius kūrė net 4 ar 5 planų, tad iš iškilimo virš lentelės matyti, kuris veikėjas yra pagrindinis.

R. Tamašiūnaitė pastebi, kad šiuose bareljefuose vietos erdvei paliekama nedaug, visa ji užpildoma figūromis. A. Rimavičius figūras rinkosi vaizduoti judančias, tad jos atrodo išraiškingos, santūrios, kartu paprastos. Kryžiaus kelio stotyse, pasak virtualios parodos autorės, nėra nieko atsitiktinio, visa kompozicija harmoninga, susikaupę veikėjų veidai ir santūrūs judesiai padeda kurti didingą kūrinio atmosferą.

Didieji bareljefai

Juos, regis, galėjo sukurti vienu atokvėpiu. Kaip apibūdino R. Tamašiūnaitė, didžiosios Kryžiaus kelio stotys – brandus, dramatiškas ir ekspresyvus kūrėjo darbas. Kompozicija plastiška ir išraiškinga. Su medžiu drožėjas žaidžia, įvairiai modeliuoja. Šiuose bareljefuose daugiau statikos, mielos liaudies širdžiai, ir šiek tiek pristabdytas judėjimas. Juose taip pat puikiai dera ir santūresni, ir dinamiškesni veikėjai, kurie pasižymi individualizuotais jausmais, išraiškingais veidais.

Įdomiai A. Rimavičius pavaizdavo Kristaus ir jo kankintojų kontrastą. Jėzus susikaupęs, rimtas, turintis vidinės ramybės, o kankintojai labai ekspresyvūs, veidai perteikia įvairias grimasas. Kiekvienas žiūrintysis gali ieškoti savų prasmių.

Kryžiaus kelias

1. Jėzus nuteisiamas mirti. Kompozicijos veikėjų veiduose išreikštas susikaupimas ir rimtis.

2. Jėzui uždedamas kryžius. Čia A. Rimavičius pasirinko šiek tiek netradicinį vaizdavimą, mat bažnytinėje ikonografijoje Kristus paprastai stovi šalia kryžiaus, o čia – jau su uždėtu kryžiumi ant nugaros. Kompozicija perteikia Išganytojo nuolankumą.

3. Jėzus pirmą kartą parpuola. Nešdamas kryžių į Golgotą, Kristus parpuola tris kartus. Visose kompozicijose jis atsiremia į akmenį, kuris pavaizduotas pirmame plane. Akmuo reiškia Dievo teikiamą stiprybę, kurios Jėzus pasiremdamas semiasi.

4. Jėzus sutinka Motiną Švč. Mergelę Mariją. Iš kompozicijos jaučiamas šiltas Motinos ir Sūnaus santykis. Abu jie pirmame plane ir žvelgia vienas į kitą, susikibę rankomis.

5. Simonas Kirėnietis Jėzui padeda nešti kryžių. Žydui Simonui iš Kirėnės romėnų kariai įsakė padėti Kristui nešti kryžių, tačiau bareljefe kryžių kaip naštos simbolį Išganytojas neša pats vienas, nors Kirėnietis ir stovi greta, jei prireiktų padėti.

6. Veronika nušluosto Jėzui veidą. Kompozicijos centre – Kristus su kryžiumi ant kairiojo peties ir prie jo klūpanti Veronika. Abu laiko skarelę, ant kurios įsirėžęs Kristaus kenčiančio veido atspaudas.

7. Jėzus antrą kartą parpuola po kryžiumi. Kristaus bejėgiškumą pabrėžia agresyviai nusiteikusio žydo figūra. Jis dešine ranka laiko Jėzų už sprando, o kaire yra užsimojęs.

8. Jėzus ramina verkiančias moteris. Pamažu nuo šios kompozicijos ima augti įtampa, drama. Jėzaus veidas liūdnas, bet judesiai iškalbingi. Agresyviau ir ryškiau imamos vaizduoti romėnų karių bei žydų figūros.

9. Jėzus trečią kartą parpuola po kryžiumi. Kompozicija, atskleidžianti Jėzaus išsekimą, kryžiaus svorį, kančią. Šalia stovi kankintojais su įrankiais ir pabrėžtinai agresyviais judesiais.

10. Jėzui nuplėšiami drabužiai. Jėzus stovi centre, o šalia jo padidintomis galvomis ir iškreiptais veidais žydų figūros. Bauginančios. Kristus lieka susikaupęs, dvasingas, santūrus. Nerimo ženklas – pakelta dešinė koja ir įtempta pėda.

11. Jėzus prikalamas prie kryžiaus. Kristus vaizduojamas paguldytas ant kryžiaus. Du vyrai plaktukais kala vinis į jo plaštakas, pėdas. Kankintojų povyza išduoda grėsmę ir budelių agresiją. Tik kompozicijos šone galima išvysti maldai rankas sudėjusią moterį.

12. Jėzus miršta ant kryžiaus. Centrinė daugiafigūrė kompozicija, kurios esminis akcentas – Nukryžiuotasis. Šiame bareljefe jis vaizduojamas gyvas: atmerktos akys, nesuglebusi krūtinės ląsta, o lūpų kampučiai išduoda kančią. Figūra sustingusi, bet perteikianti vidinį susikaupimą, dvasingumą.

13. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus. Pirmame plane pavaizduota Švč. Mergelė Marija, laikanti ant kelių suglebusį mirusio Sūnaus kūną. Motinos meilę ir skausmą išreiškia susikaupęs veidas, padidintos rankos. Daug vietos kompozicijoje paliekama kryžiui, reiškiančiam atpirkimą.

14. Jėzaus laidojimas. Ant sarkofago guldomas ir ruošiamas įvynioti į įkapes Kristus. Išryškinama antrame plane stovinti moteris, iškėlusi padidintus delnus į viršų. Šioje figūroje sukoncentruotas visas Kryžiaus kelio kulminacinis skausmas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite