V. Jakaitis pasakojo, kad virtuvėje mėgo suktis nuo jaunystės: būdamas penkiolikos jau padėjo gimtajame Dvarciškių kaime (Sudargo sen.) šeimininkei ruošti patiekalus laidotuvėms, suėjimams ar kitoms progoms. Iš kaimo šeimininkės išmoko gaminti tradicinius mūsų krašto patiekalus, vėliau virėjo specialybės siekė Kėdainiuose. Kurį laiką dirbo Kudirkos Naumiesčio kooperatyvo maitinimo įmonėje.
„Galbūt aš labai norėjau būti virėju, nes manęs technika paprasčiausiai nedomino. Tiesa, mano šeimoje nebuvo gerų kulinarų“, – pasirinkimą tapti kulinaru trumpai apibūdino naumiestietis.
V. Jakaičio nuomone, anksčiau virėjo profesija nebuvo labai vertinama, o dirbdavo stovėdamas virtuvėje po keliolika valandų, nes daug darbų tekdavo atlikti rankomis. Anot pašnekovo, tik dabar virėjo profesija laikoma prestižine. O ir darbą virtuvėje palengvina moderni įranga. Beje, Vitas paneigė mitą, kad gaminti mėgstantys žmonės dėl nuolatinio patiekalų ragavimo priauga svorio.
„Maisto gaminimas reikalauja kūrybiškumo, kruopštumo, vikrumo, o svarbiausia – atsakomybės“, – sako pašnekovas.
Šiuo metu V. Jakaičio pagrindinė darbovietė – Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyrius, jis valgyklos vedėjas. Šioje įstaigoje dirba beveik 15 metų. Pasak V. Jakaičio, čia maistas ruošiamas pagal patvirtintą valgiaraštį. Teiraujamės, ar pasikeitė moksleivių mitybos įpročiai. V. Jakaitis atvirauja, kad jaunimas visais laikais valgo labai mažai sriubos.
Beveik 20 metų virėjo stažą turintis V. Jakaitis pripažįsta, kad gamindamas maistą namuose mėgsta eksperimentuoti. Jakaičių šeima mėgsta miltinius, bulvinius patiekalus, tradicinis patiekalas – pečiuje keptas kugelis su vištiena. Vitas gamina įdarytos karkos vyniotinius. Daržoves jie auginasi patys, jos yra visos šeimos mėgstamos ir dažnai patiekiamos ant pietų stalo.
V. Jakaitis su žmona Romualda užaugino penkis vaikus. Anot pašnekovo, kol kas nė vienas iš jų nepasirinko virėjo profesijos.
„Namuose virtuvė jau mano. Valgius Kūčių stalui taip pat aš ruošiu, pagaminu visų mėgstamą silkę su graikiškais riešutais, išsikepam patys kūčiukus“, – pasakojo V. Jakaitis ir pridūrė, kad tobulėti dar yra kur.
Kol kas vyriškio nevilioja mintis dalyvauti kokioje pramoginėje kulinarinėje laidoje.
Užtat išbandyti savo kulinarinius sugebėjimus V. Jakaitis buvo pakviestas ir lauko virtuvėje.
„Pradžia tokios veiklos buvo, kai pradėjau gaminti buvusio mero Juozo Bertašiaus žirnių sriubą įvairių švenčių metu. Vėliau rajono derliaus šventės dalyviams, per Joninių šventę Sudarge virdavau įvairias košes, pastaruoju metu ypač pageidaujama kareiviška košė pėsčiųjų žygių metu ar kariuomenės šventėse“, – apie savanorišką, neatlygintiną veiklą pasakojo V. Jakaitis.
Jis kasmet pamaitina ir Karklėje vykstančio bendruomeniečių sąskrydžio dalyvius, kur verda ne tik sriubas, bet ir kepa kiaušinienę. Organizatoriai tik produktus parūpina.
Kokie košės virimo lauko sąlygomis ypatumai, klausiame.
„Kiekvieną kartą verdant košę gaunasi vis kitoks skonis. Patirties reikia – iki košė bus norimo tirštumo. Košei išvirti prireikia trijų–keturių valandų, o didesnis kiekis pukši ir ilgiau. Ir aplinką tvarkingą turime palaikyti, vienkartinius indus, šiukšlių maišus paruošti“, – pasakoja V. Jakaitis, kuris perlinių kruopų, žirnių ar grikių košės sudedamųjų dalių santykį ir naktį prikeltas pasakytų.
Jam geriausi prieskoniai – lietuviški, tradiciniai. Pašnekovas atviravo, kad virtuvėje vertina paprastumą ir efektyvumą.
V. Jakaitis prisipažino, kad jam buvo iššūkis šiais metais išvirti žirnių košės tūkstančiui vasario 10-ąją vykusio pėsčiųjų žygio dalyvių. Tuomet prireikė 80 pakelių žirnių, 20 kg šoninės, 10 kg morkų, 8 kg svogūnų, dar saujos druskos bei pipirų.
Vitas žmones vaišina arbata iš paties surinktų arbatžolių ir sako, kad geriausias įvertinimas, kai išvirtos košės žmonės prašo pakartoti.
„Maistą paskanina įdėta meilė ir gera nuotaika“, – pokalbį užbaigia virėjas.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“