Angle down Atgal

Koronos koronė

Na va ir prisikarksėjau, sulaukėme ant savo gimtos šalelės tos baisios koronės. Ką ir bepasakysi, visi išsislapstę kaip kokios žiurkės, sulindę į urvelius ir tupi, laukdami dienelės šviesesnės. Va kiek nedaug reikia, kažkokios bacilos iš užjūrio ir viskas sustojo, kad tik griūti nepradėtų. Bet visgi, mielieji mano, ašai mintiju ir su jumis dalinuosi, kad nėra to blogo, kas neišeitų. Ateis laikas ir išeis ta liga, ta koronė nelaiminga nuo mūsų galvų, pakilsime iš savo urvelių nauju žvilgsniu į gyvenimą, į save, pamatysime, ko nematę, išgirsime, ko negirdėję, o visų svarbiausia – jokios koronės mūsų skaidriausiosios ir vienintelis valdovės nepakeis.

Ačiū savo anūkui, kuris dar esant laisvei nuo koronės, man feisbuką padarė, siūlė dar kokį gramą, bet sakiau, kad man ir vieno iššūkio per akis. Susidraugavau su valdove skaidriausiąja, priėmė jinai mane į draugus. Tik pagalvokit, ašai ir valdovė esame draugai. Toks malonumas širdį rytą vakarą glosto, kad net saldu. Vis gaunu iš josios kokią žinutę, kokį nuotraukėlių šūsnį ir jaučiuosi ypatingai prisidedąs prie bendro gėrio kūrimo.

Mūsų valdovė ir toliau nenumaldomai ir nenuilstamai mumis rūpinasi, mielieji. Aiškina ir rodo, skatina ir bara, kad nesilaikome to nelemto karantino, nesėdime savo urveliuose. Bara, žinokite, jinai ne tik mus, varguolius, bet ir aukščiausiuose sluoksniuose tvarką bando įvesti ir ne tik piršteliu, bet ir visu balsu išdėti, kas negerai mūsuose yra. Pamenate, mielieji mano, sakiau ašai jumi, kad visa mūsų medicininė sistema pasiruošusi ir laukia tų ligonių, kad galėtume būti pirmi ir pasirodyti besą patys pačiausi. Aplenkė mus kaimynai ukmergiškiai. Jie dabar skamba dažniau nei mes. Bet ir čia, taip sakant, reikia mokėti įžvelgti kitą pusę, gerąją. Turėtume tokią puikią ligoninę, kaip jie, turėtume ir tos ligos. Dabar turime ką turime, užtatai ligos, bent jau oficialiai neturime. O kad turgus geras buvo pas kaimynus ir pasirinkimas didesnis tenykštis, nieko, valdovė mūsų, tikėkite, ir čia pasirūpins. Jau ūkininkai visokius kopūstus, burokus, morkas su bulvėmis nemokamai dalina mums skurstantiems, iš bado ausis baigiantiems nusigraužti. Tai ar ne rūpestis varguoliais, sakysite? Pasakė valdovė skaidriausioji, kad neįleis jokio kaimyno į mūsų turgelį, nors ir kokia jųjų duonelė skani būtų, taip ir bus.

Ir vėlgi bandau jumi išaiškinti, viskas tik dėl mūsų, tik mums. Važinėja po miestelį toks ruporėlis, o iš jojo vis sklinda žinios apie rūpestį, apie pagalbą, žodžiu, priartėjo paskutinės mūsų gyvenimo dienos ir ruoškimės paskutiniajam teismui. Mintis, sakau, visai nebloga, galima būtų ir toliau ją vystyti, pasibaigus visai šių dienų koronei, juo labiau kad ir progų šiemet bus neeilinių. Štai įsivaizduokite, kokį birželį važiuoja ruporiukas ir pageidavimų sveikinimų koncertą mūsų valdovei skaidriausiajai transliuoja – dėkingi varguoliai savo valdovei. Kokią liepą galima būtų pagarsinti apie mūsų valdovės šeimos tradicijas švęsti mindaugines ir jąją kartu su karališku valdovės titulu pasveikinti. O jau kuo arčiau rinkimai, tai neišvengiamai galima būtų politines-rinkimines švietėjiškas laideles daryti. Oi kokie būtų puikūs rinkimų rezultatai, nė neabejoju. Sakysite, kokie rinkimai, juk valdovė skaidriausioji mums reikalinga. Ėgė, mielieji mano, kirba manyje vidinis mano pranašiškas balsas sakydamas, kad neatsitiktinai tiek daug dėmesio, tiek daug josios gerų darbų ir rūpesčio viešumon kyla, viešumoje sukasi ir nuomonę rinkėjams jau formuoja. Susitaikykite, mielieji, kad neteksime mes savosios skaidriosios, mielosios, vienintelės gelbėtojos dar šiemet. Ir galvą mums turėtų skaudėti ne dėl to, kad neteksime, čia jau taip sakant, faktas kaip blynas ir neverta prie to gaišti, kitas reikalas, kas josios vietą užims, ką paliks įpėdiniu mūsų valdovė skaidriausioji, ar rasis mūsų karalystėje bent kokis atitikmuo josios trupinėlio vertasis? Klausimas, į kurį dar nežinau kaip ir atsakyti. Turime laiko į valias, kol kas sėdime nameliuose, tad ir mintykime visi kartu, kas bus toliau.

O šiuo koronės laiku visgi noriu pasakyti, kad yra drąsių mūsuose, kad nežuvo didžiavyriai, kad valdovei skaidriausiajai nepaklūstančių ne vienas ir ne du yra. Gerai tai ar ne, palieku jumi, mielieji mano, spręsti, bet lakstančių ir be kaukių, ir po miestą zujančių, ir po Kernavės piliakalnius besibastančių, randasi kaip tų grybų. Net valdovei skaidriausiajai žodžių pritrūksta, o tų, kuriuos galėtų ir norėtų pasakyti, nedera viešai išsakyti, o gal reiktų. Taip sakant, gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis. Juolab, kad yra gi tų gražių lietuviškų posakių, tokių kaip rūta žalioji, perkūnėli, rupūžgalvi, kalės vaike ir taip toliau, ir panašiai. Va tokiais epitetais išgražinti mūsų didvyriai, nepaklūstantys valdovės skaidriausiosios įkalbinėjimams, būtų greitai pastatyti į vietas ir vėl galėtume girtis ir skambėti, kaip miestas, o tiksliau karalystė, kurioje net ir koronas paklūsta valdovei, įsivaizduojate, stichijas, pandemijas galėtų suvaldyti mūsų valdovė skaidriausioji. Belieka palinkėti jajai sveikatos, kantrybės, išminties, stiprybės, drąsių žodžių ir neliks jokios koronės, jokios vis dar karts nuo karto cypsinčios opozicijos, o bus taip, kaip pasakė valdovė skaidriausioji ir taškas. Išmoksime pagaliau ir įsisąmoninsime, kad josios galios nesibaigia, kad josios geri norai ir veiksmai tik dėl mūsų ir mums, varguoliams.

Jūsų kaukėtasis Varpininkas

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite