Angle down Atgal

Koronaviruso dienoraštis: „Galvos skausmas parklupdė ant kelių“ (II dalis)

Atviras koronavirusu sirgusios šiaulietės pasakojimas apie ligos eigą bei biurokratizmą.

Galvos skausmas trukdė net vaikščioti

Džiaugsmas, kad koronavirusas man praeis lyg paprastas peršalimas, labai greit išgaravo. Penktąją dieną atsibudau neužuosdama kvapų, naktį iki 38 laipsnių sukilusi temperatūra atslėgo, tačiau galvos skausmas, tiksliau adatų dūrių pojūtis už kairės ausies, ne tik kad nemažėjo, bet pasiekė tokį lygį, kad darėsi sunku judėti.

Apie greitojo testo rezultatus bei prastą savijautą informavau gydytoją. Jos pati liga, atrodo, visai nesudomino. Pasiūlė sulaukti PGR tyrimo mobiliajame punkte ir iki tol izoliuotis namuose. Pasiteiravus dėl gydymo trumpai mestelėjo, kad vaistų nuo koronaviruso nėra. Vienintelis vaistas – tavo imuninė sistema ir karščiavimas. Žodžiu, gerk daug skysčių ir lauk kas bus. PGR tyrimo man dar reikėjo laukti dvi dienas. Na, žinote, artėjo rugsėjo 13 diena, visi skubėjo gauti galimybių pasus, mobiliuosiuose punktuose tikra apgultis. Tad laukiu… O tuo tarpu galvos skausmas toks stiprus, kad stovint linksta keliai. Temperatūra vos 37 laipsniai. Nepavadinčiau to karščiavimu, bet vaistų vartoti nesinori. Juk gydytoja sakė – vienintelis vaistas karščiavimas… Kenčiu, kol skausmas darosi nebepakeliamas. O aš tikrai nesu jautri. Tad, kai jau nei miegoti, nei valgyti, nei eiti per skausmą darosi neįmanoma, išgeriu paracetamolio. Ir, mano nuostabai, visi nemalonūs pojūčiai pamažu praeina…

Naktis

Vaistų poveikiui silpstant naktį pabundu nuo veriančio galvos skausmo. Vėl ten pat – už kairės ausies. Mintyse prakeikiu tą galvos pusę, pasimatuoju temperatūrą. Karščiuoju nedaug – 37 laipsniai. Kenčiu skausmą ir leidžiu organizmui bent kiek kovoti pačiam. Sunki naktis, nes užmigti nebepavyko. Paryčiais pasiduodu ir išgeriu paracetamolio. Skausmai dingsta – pagaliau galiu miegoti. Iki kol vėl pažadino skausmas…

Sunku gyventi be uoslės

Uoslės dingimas, mano nuomone, vertas atskiro pasakojimo. Tik tie, kurie pajuto šį simptomą, žino, koks bjaurus tai reikalas. Penktąją koronaviruso parą nejutau absoliučiai jokio kvapo. Tai beprotiškai vargina ir kelia sumaištį aplinkos suvokimui. Štai – kvapnus sultinys. Jį dažnai verdu, kai kas nors serga. Žinau, kad jis kvepia, bet neužuodžiu. Paragauju – skanu, tačiau viskas kiek kitaip nei įprastai. Pusę skonio juk sudaro kvapas…

Kvapai grįžti pradėjo po paros. Pirmąją užuodžiau kavą. Lyg nedrasiai, lyg per „rūką“ užuodžiau kavos pupelių aromatą. O džiaugsmo! Visi kiti kvapai dar kažkur užrakinti. Na, tiek to… Myliu kavą, todėl jau vien jos kvapas nuteikia optimistiškai. Septintąją koronaviruso dieną jau užuodžiu namų kvapų lazdeles, citrinų arbatą, sultinį, kurį vėl valgau… Eteriniai aliejai, dantų pasta, česnakas vis dar bekvapiai. Beje, sugrįžus kai kuriems kvapams atslūgsta nepakeliamas galvos dūrimo pojūtis, nukrenta temperatūra. Pirmąją parą, kai dingo tas beprotiškas galvos skausmas, net baisu judėti. O jei iššauksiu tuos priepuolius ir vėl? Guliu ir nejudu… Gera, kai neskauda….

Mėnesį uždaryta namuose

Pagaliau atėjo PGR tyrimo diena mobiliajame punkte. Pagaliau man oficialiai nustatytas koronavirusas. Gydytoja teiraujasi, kokio gydymo man reikia, kokia savijauta… Ačiū, nebereikia – per 8 pragariškas viruso dienas pagaliau, nors ir be jėgų, jaučiuosi normaliai… Tačiau prasideda biurokratizmas, įkalinęs mane namuose beveik mėnesiui….

Bus tęsinys…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite