Angle down Atgal

Ko­men­ta­ras. Ge­ras žo­dis

Ant­ra­dienį prem­jerė I. Ši­mo­nytė per te­le­vi­ziją kreipė­si į tautą. Ji ne­barė ir ne­gra­si­no. Prašė visų su­sto­ti, ne­bep­la­tin­ti vi­ru­so. Lik­ti na­muo­se. Prašė mūsų pa­dėti per­var­gu­siems me­di­kams gelbė­ti gy­vy­bes. Ar tau­ta iš­gir­do? Pa­ma­ty­si­me Kūčių va­karą ir Kalėdų dieną.

Paskui premjerę į tautą kreipėsi buvę valstybės vadovai – V. Landsbergis, V. Adamkus ir D. Grybauskaitė.

R. Karbauskis ragino eiti dar toliau – išeiti Prezidentui, premjerei ir opozicijos žmonėms, drauge nusilenkti žmonėms, atsiprašyti už visas klaidas ir nesąmones, „kokias esam padarę“, ir paprašyti žmonių pagalbos: „Mes ar kiti – tai nebėra svarbu. Mes atsiprašome ir sakome žmonėms: būkite mieli, dabar reikia padaryti viską, ką galime, kad kuo mažiau žmonių numirtų ir kuo mažiau užsikrėstų. Pažiūrėkite į tuos, kurie vaikšto be kaukių, nesilaiko kitų reikalavimų. Padėkite sau patiems. Tada nereikės statyti tūkstančio policijos ekipažų.“

Visai gali būti, kad valdžios geras žodis gali būti pavėluotas.

Dešimt mėnesių tauta buvo tik gąsdinama ir barama. Truputį kas ne taip, tuoj jums bus dar tas ir tas, jei nepaklausysite mūsų, didikų, paimsime jums dar platesnį diržą. Net ir dabar, pasikeitus Seimo daugumai ir Vyriausybei, barimas ir gąsdinimas nenutilo.

Gal tikrai esame nusipelnę barimo, gąsdinimo? Ne be šito, žinoma. Žmogus į savo laisvę kabinasi ragais ir nagais. Kartais net tada, kai ta jo laisvė grasina jį nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet sutikite: kiekvienas žmogus iš patirties pasakys, kad nuolatinis ujimas, įkyri liepiamoji nuosaka ir visokie gąsdinimai – ne pati geriausia paskata geriems darbams, susiklausymui.

Ką daro vaikas, kurį mama ir tėvas nuo mažumės tik bara, diržu gąsdina, „gerus“ vaikus kasdien kaip gyvą priekaištą jam mini? Mažoj galvelėj sukasi tik viena mintis – kaip čia išsisukus? Apgavus tėtį ir mamą? Sumelavus, ant broliuko ar sesutės kaltę suvertus?

Pačiu geriausiu atveju – užduota širdelė, liūdesys ir nevaikiškas piktumas. Iš ko taip pat nieko gero.

Tauta – ne mažas vaikas, suaugę žmonės, o paskutinę drabužių ir kitokių krautuvių veikimo dieną elgėsi kaip vienturtėliai, įpratę rėkti „Aš noriu!“?

Visa tai tiesa. Galvojimo apie savo artimą stigo per visą pandemiją. Stinga empatijos ir dabar. Turbūt stigs ir ateity. Visokių žmonių yra, visokių reikia.

Bet nepaneigsi ir fakto, kad geras žodis, pagyrimas daugumos žmonių ausis pasiekia greičiau nei barimas ir gąsdinimas. Juolab tada, kai baramieji jautė, kad baranti ir grasinanti bausmėmis valdžia į juos žiūrėjo iš aukšto, atvirai mėgaudamasi galimybe skaityti tautai moralus.

Pagirtas žmogus, priešingai nei aprėktas, sudurnintas, buduliu pavadintas, o juk buvo ir tokių premjero pasažų per pirmąjį karantiną, kalnus nuverčia.

Tą patvirtina dešimtys mūsų patarlių.

Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši. Su geru daugiau ištaisai, nekaip su piktu. Geru žodžiu prabilo ir piktumas nutilo. Be Dievo žinios nieko gero neįveiksi. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų. Baimė su meile drauge nevaikščioja. Be saulės – ne vasara, be meilės – ne gyvenimas. Netgi tokia: negerą žmogų nugalėsi tik kantrybe.

Tai kodėl valdžia mus tik gąsdino ir barė nuo pat kovo 16-osios? Lengviau išpeikti, negu pagirti – turim ir tokią patarlę. Bet turbūt ir todėl, kad pati valdžia buvo susigūžusi, pasimetusi.

Tokie susirgimų mastai, šitiek mirčių, milijardiniai ekonomikos nuostoliai. Valdžia pati dorai nežino, ko griebtis. Tas ir anas iš rankų krenta.

Bet ne tai buvo blogiausia. Dar blogiau, kad valdžia šito atvirai žmonėms nepripažino. Būtų išėję, kaip dabar R. Karbauskis su pavėlavimu siūlo, visi kartu. Visi drauge sąžiningai prisipažinę, kad ir patys dorai nežino, ką dabar daryti. Pagalbos žmonių būtų paprašę ir iškart žaibų įelektrintą Lietuvos atmosferą būtų užliejusi ramybė.

Kokie rašytojai laikomi gerais, jų knygas žmonės graibsto? Tie, kurie nepataikauja miniai dėl akimirkos šlovės, kurie atvirai sako tai, ką galvoja, ir yra iki galo sąžiningi su skaitytoju net tada, kai tas jo raidžių sekėjas neturi nė vieno šanso iš milijono jo demaskuoti.

Su politikais – ne kitaip. Prisipažinimas, kad tu esi toks pat silpnas, kaip ir tie, kuriuos žadi gaudyti trikojais, geras žodis kalnus verčia. Ir turbūt niekada nevėlu tą gerą žodį pasakyti. Ne tik politikams. Visiems mums galioja ta pati priepriešą išmagnetinanti taisyklė. Geras žodis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite