Angle down Atgal

Kokios mūsų žiemos?

Šiuo metu biškutį šala. Ir šiek tiek yra sniego. Ir štai kas keisčiausia, prie, atrodo, ne taip jau didelio šaltuko, kuris pradėjo šaldyti tik prieš kelias dienas, jau atsirado sušalusių. O kai kam gal reikės atsisveikinti ir su savo kojų ar rankų galūnėmis.

Mano vaikystėje ir jaunystėje žiemos būdavo visai kitokios. Kaip visada prisnigdavo daug sniego, o šaltukas nusileisdavo kai kada naktimis ir žemiau 30-tos padalos. Aš gimiau ir augau kaime. Prisimenu, kaip spaudžiant šaltukui pyškėdavo medinės tvoros bei daržinės pertvaros. Mums, vaikams, gilios ir šaltos žiemos buvo kaip didelė pramoga. Juk kaimo vaikai visada švilpdavo su rogutėmis nuo kalnelių, kurių prie Bazilionų gana nemažai. Ypatingai gera būdavo dūkti po snieguotus kalnelius, atėjus net vidurnakčiui. Tokiomis naktimis, kada šaldavo, dangus būdavo giedras, o nuo dangaus mums šviesdavo mėnulis. Neteko girdėti, kad kas nors būtų nušalęs kojas ar rankas. Nuo mūsų garuodavo šiluma. O juk apranga nebuvo jau tokia šilta. Tiesa, turėdavome šiltas vilnones ir gerai suveltas kumštines pirštines. O apavas - tai apvyniotos kojos šiltais vilnoniais autais ir tvirtai įstatytos į gumines nagines. Šiuolaikinis jaunimas net nesupranta ir neįsivaizduoja, koks tai buvo apavas. Žinoma, ne visi buvo su naginėmis. Kai kas mūvėdavo ir veilokus. Bet naginėmis apavęs labai lengvai galėdavai bėgioti, lyg basas. Na, žinoma, tada dar buvo pokaris. Taigi jokie šalčiai nebuvo pavojingi. Tokia buvo vaikystė.

Bet aš prisimenu laikus, kada aš buvau jau suaugęs ir turėjau šeimą. Teko gyventi Rokyškije. Dirbau buldozerininku, Rokiškio KMK. Statybiniai objektai būdavo išsidėstę po visą rajoną. Kai kurie - net už maždaug 30 km. Į darbą veždavo krovininėmis mašinomis. Kad vėjas smarkiai nepūstų į nugaras, nuo kabinos pusės būdavo sukaltas karkasas ir uždengtas brezentu. Vasaros metu važiuoti buvo kaip ir neblogai, bet žiemą, kada spausdavo šaltukas, nelabai malonu. Tai ne šiais laikais, kada darbininkai vežiojami šiltais autobusėliais. Būdavo, nuveža į Duokiškį ar Pandelį, o kol nuveždavo praeidavo geras pusvalandis. Darbininkai išlipdavo gerokai, kaip sakydavo, sustirę, ir tekini bėgdavo į darbines patalpas, kurdavo iš metalinės statinės padarytą krosnį. Aš eidavau prie savo traktoriaus - buldozerio. Žiemos metu pasistatydavau prie kiaulidės ar karvidės. Mat baigus darbo dieną būtinai reikėdavo išleisti iš radiatoriaus vandenį, o kitos dienos rytą reikėdavo prisipilti karšto vandens, kurio kiaulidėje visada būdavo. Taigi, taip tekdavo darbuotis, nors šaltukas dažnai paspausdavo žemiau 20.

Dabartiniais laikais gyvenimas tiesiog kaip Rojuje. Į darbą veža autobusėliais, o daug kas važiuoja ir savo automobiliais, ko anais laikais nebuvo. Traktorininkai sėdi šiltose kabinose. Žmonės pasidarė labai reiklūs ir opūs. Truputį šaltukas paspaudė ir jau dejuoja. Dabar gyvenimui yra geros sąlygos, tik per daug dejuojama.

comment Skaitytojų komentarai (2)

Taip pat skaitykite