Jeigu tikėtume serialais ir jausmais, ši dama išlieka pirmąja ledi, Ievos pirmagime arba dar kokiu nors nepamirštamu košmaru. Bet vis tiek – pirmąja. Ji karalienė, atspirties taškas, ramybės prieglobstis, o kartais nakties košmaras.

Moterys turi patarlę, kuri sako, kad keisti vyrą, tai leisti veltui laiką. Vyrai dar nesugalvojo tokios lakoniškos išminties, o turėtų.

Neseniai vieni mokslininkai, rimtesni nei britų, išsiaiškino, kad 80% vyrų norėtų sugrįžti pas savo pirmąją moterį. Nesvarbu, kiek jų buvo po jos ar kiek kartų iškilmingai užmovė žiedelį ant teisingo piršto – pirmoji liks šventuoju totemu. Ir jeigu jau sugrįžti iš moterų haremo, tai pas tą vienintelę – pirmąją.

Pirmoji moteris – ryškiausia meilė

Pirmoji moteris – ryškiausia meilė. Taip jau nutinka, kad jaunam vyrui per galvą trenkia hormonai. Kartais – chuliganai, jeigu pamilstama pirmoji rajono gražuolė, o rajonas, tiksliau kiečiausi jo atstovai, pasipriešina tokiam pasikėsinimui į jų nuosavybę.

Įsimylėjimo etape jaunas vyras nesupranta, kaip jam viskas taip pavyksta: išlaikyti sesiją, kai totaliai jai nėra pasiruošęs, arba praknisti ją, kai yra totaliai jai pasiruošęs. Jis rašo eiles ir skaito juos draugams. Tie pasibaisėję klausosi jo kurtos poezijos surimavimo parodijos, tokios kaip: “mano širdies saule – aš be tavęs numirsiu” etc. Jaunas vyras klausosi tik Kurto Cobaino, Scorpions, Ramštaino muzikos, kurios kiekviena nata prisodrinta meilės eliksyro.

Vyras pasiryžęs plikomis rankomis pasmaugti lokį

Jis užtikrintai žino, kad užkariaus ir parklupdys pasaulį. Perplauks audringus vandenynus. Plikomis rankomis pasmaugs lokį ar bent jau dygliuotą kaktusą. Jis padarys viską, kad tik ta moteris priklausytų jam. Ta moteris – alfa ir omega, dievaitė ir tobulybė, seksualiausias angelas ir bestija šviesiomis garbanomis.

Štai, jie draugauja. Myli. Mylisi. Kartais įvyksta vestuvės. Toliau – gyvenimas. Buitis. Skyrybos.

Iš pradžių ima slėgti juodas apmaudas dėl tos, su kuria nesusiklostė laimingi santykiai. Tos, kuri iš dievaitės, tobulybės, seksualiausio angelo šviesiomis garbanomis virto gyvate, kraujasiurbe ir Lochneso pabaisa viename. 

Vyrą dusina pyktis ir troškimas keršyti, jeigu ta gyvatė nušliaužia pas kitą. Arba ima begėdiškai ignoruoti savo sąžinę, jeigu pats išeina.

Ir tuomet, kai mažiausiai to tikisi, atmintis išmeta niekingiausią gudrybę. Ji, zaraza, perfiltruoja prisiminimus, atrinkdama blogas patirtis, tokias, kaip indų dužimas, jos kvailos motušės smegenų plovimas, tapimas neištikimybės liudininku etc ir, ištrina šiuos failus. Ne dalinai ištrina. Visiškai.

Ir tada viskas verčiasi. Ima atrodyti, kad anuomet dūžtantys indai taip gražiai skambėjo, ir motušė – na, ko daugiau iš jos tikėtis, ir neištikimybės įrodymas – juk tai buvo tik bučinys.

Taigi jis jau nebe juokais, pirmosios moters erą prisimena, kaip patį stebuklingiausią etapą. Jame ir filmai buvo juokingesni, ir griaustinis griaudėjo garsiau, ir lakštingalos giedojo skambiau.

Vėliau, jau kituose santykiuose, trumpalaikiuose romanuose ar net santuokose, buvo ir filmų, ir griaustinių ir lakštingalų. Buvo jie – tačiau kažkokie blankūs, drungni ir išblukę. Tokie – light versions.

Nes jaunystės nesugrąžinsi. O pirmoji moteris atsirado, kaip tik kurtinančių emocijų bei ribinių pojūčių metu.

Ir tuomet vyrui atrodo, kad jeigu kandimis apėjęs ir pamuštas gyvenimo sugrįš pas seksualiausią savo angelą, tai atsidurs ten, kur jūra iki kelių, o visa kita pagal jėgas. Juk ši moteris vėl bus šalia.

Tačiau magija neveikia. Nes, dažniausiai, sugrįžti nebėra kur. Tai jam ji yra buvusioji, kitam vyrui – esamoji, aktyvi ir tikra.

Onegino būsena

Yra ir tokių egzempliorių, kurie tuokiasi Onegino būsenos, kai jau jaučiasi pavargę nuo pasaulio šurmulio. Šie išsekę liūtai kadaise atostogaudavo prašmatniose salose, matė daugybę moterų, supo nesantuokinius kūdikius, grobė mergaites iš gerų tėvų namų. 

Jie į santuokų rūmus ne atvyksta, bet atšliaužia, puikiai žinodami, kokia misija laukia. Tačiau, kaip teigia ekspertė, tokių nėra daug.

Visai armijai vyrų daug kas susiklostė kitaip. Kai tik su mylimąja pirmą kartą paspruko medaus mėnesio atostogų į Turkiją, ten suprato posakio “gerai ten, kur mūsų nėra” teisingumą. Žmonos “dėka” išstudijavo moterų psichikos pagrindus: meilę ir apgavystę, nuotaikų svyravimus, nervus žudantį jos motinos autoritetą. Pirmoje santuokoje pasinėrė į sodrią tėvystę su žaliais, tirštais dariniais ant sūnaus užpakaliuko, pilvelio ir dantukų skausmais, švelniais “tėte” ir nepakeliamomis nemigo naktimis.

Apskritai, išgyventa daug skirtingų įvykių ir prieštaringų emocijų, kurių neįmanoma pamiršti todėl, kad jie patiriami pirmą kartą. O vyrams tai – neįkainojama. 

Juk prisimename pirmąjį bučinį su stovyklos vadove, pirmąjį skrydį nuo dviračio, pirmąjį automobilį. O čia toks rimtas reikalas – gyvenimas su moterimi. 

Pamiršti nepavyks. Todėl kyla noras sugrįžti ir atnaujinti svaiginančius, ne tik gerąja prasme, patyrimus.

Taigi pakartoti, ar “neduok Dieve dar kartą tai patirti”?