REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gamta2020 m. Birželio 24 d. 17:17

Ko gero, įspūdingiausia vieta Žemėje: žaibavimas čia muša visus rekordus

Pasaulis

Jonas Piontek nuotr.

Reporteris MargaritaŠaltinis: Etaplius.lt


135333

Nedidelėje šiaurės vakarinės Venesuelos teritorijoje, kur Katatumbo upė susitinka su Marakaibo ežeru, jūs atrasite patį įspūdingiausią gamtos fenomeną – Katatumbo žaibavimą.

Žinomas kaip Relámpago del Catatumbo arba „amžinoji audra“, šis įspūdingas gamtos šviesų šou danguje šėlsta vidutiniškai iki 260 naktų per metus, kaskart po mažiausiai dešimt valandų. Neapsigaukite, tai nėra tiesiog įprasti, pavieniai žaibai – šios audros metu per valandą smogia net iki 280 žaibų. Per metus tai sudaro rekordinius 1.2 milijonus žaibų iškrovų.

Šie nesiliaujantys žybsniai yra tokie ryškūs, kad gali būti regimi net už 250 mylių, dėl ko jais navigacijai ištisus šimtmečius naudojosi kolonijinių laikų Karibų jūrininkai, kurie šį įspūdingą fenomeną praminė „Katatumbo švyturiu“. Prieš šio grožio prisideda ir tai, kad žaibai pasirodo pačiomis įspūdingiausiomis skirtingomis spalvomis, nuo raudonos ir oranžinės iki mėlynos ir purpurinės, o tai nulemia svyruojantys dulkių dalelių kiekiai arba vandens garai atmosferoje.

Kai kurie teigia, kad Katatumbo žaibavimas yra unikalus, nes jo metu nesusiformuoja griaustinis, tačiau tai tėra mitas.

Audra vyksta tokiu dideliu nuotoliu nuo jos stebėtojų – apie 50–100 km. nuo Marakaibo ežero, kad perkūnijos tiegios nesigirdi. Retais atvejais galima išgirsti griaustinį nuo žaibo iškrovos būnant nutolus per 25 ar daugiau kilometrų.

Katatumbo žaibavimas keliskart papuolė ir į istoriją. Ispanijos poetas Lope de Vega 1597 metais parašė poemą, pavadintą „La Dragontea“, kurioje aprašoma kaip naktinis Sero Francis Drake bandymas užimti Marakaibo miestą buvo sutrukdytas „liepsnų“.

Žaibai tąkart nušvietė anglų laivus, dėl ko miesto gynėjai buvo iš anksto perspėti apie artėjančią ataką. Panaši situacija susiklostė ir 1823 metais, Venesuelos Nepriklausomybės karo metu, kuomet audra nušvietė Ispanijos laivyną, kuris vėliau buvo nugalėtas.

Žaibai, manoma, yra didžiausias visame pasaulyje troposferinio ozono šaltinis. Kai kurie tiki, kad tai prisideda prie ozono sluoksnio atsikūrimo. Vis dėlto, daugelis tai ginčija tuo, kad išsiskyręs ozonas niekada nepasiekia tokio didelio aukščio.

Nepaisant savo populiarumo apie tikslius mechanizmus, slypinčius už šio fenomeno, žinoma labai nedaug. Modernesnės idėjos kalba apie metaną, regiono topografiją ir uraną.

Daugybė mokslininkų keliavo į šį regioną 20-ajame ir ankstyvajame 21-ajame amžiuose, siekdami ištirti šio žaibavimo paslaptis.

befunky-collage-1.jpg

1911 metais Melchor Bravo Centeno paskelbė idėją, kad audras su perkūnija ir žaibais, tikėtina, sukelia uždara vėjo cirkuliacija regione, ir tai tebėra labiausiai tikėtinas fenomeno paaiškinimas.

Regiono topografija yra unikali dėl to, kad Marakaibo ežerą iš trijų pusių supa dvi kalnų sienos. Kuomet karštas, drėgnas oras iš Karibų atiteka į Marakaibo baseiną tik pro tą vieną, kalnų neužstotą pusę, čia jis susiduria su vėsesniu oru iš Andų ir yra priverstas kilti aukštyn.

Tuomet garai ima kondensuotis, sparčiai formuoja debesis, kur ir užverda visas elektrinis katilas ir gimsta žaibai. Visą šį procesą skatina nuolatinis šilto, drėgno oro srautas į baseiną, kylantis iš pusiaujo saulės kepinamo ežero.

Venesuelos mokslininkas Andrew Zavrotsky šiame regione taip pat lankėsi keliskart, siekdamas ištirti žaibavimą, ir čia aptiko tris epicentrus: Juan Manuel de Aguas Nacionalinio parko pelkes; Claras Aguas Negras ir vietovę į vakarus nuo ežero.

Jis taip pat tikėjo, kad pamatinėse uolienose esantis uranas gali prisidėti prie žaibavimo, tačiau šiai hipotezei paremti iki šiol nėra jokių įrodymų.

Kita populiari idėja yra ta, kad prie audrų prisideda metanas. Marakaibo baseinas yra įsikūręs ant vieno didžiausių Pietų Amerikos naftos laukų viršūnės ir kai kurie tiki, kad per pelkes kylančios metano dujos vaidina esminę rolę sukuriant žaibus, ko gero, didinant oro elektrinį laidumą.

Visgi, ši hipotezė buvo atmesta atmosferos mokslininkų, nes atmosferinė metano koncentracija regione nėra pakankamai didelė, kad sukeltų tokį efektą.

Nors tiksli Katatumbo žaibavimo priežastis išlieka nežinoma, tikėtina, kad tai yra unikalios regiono topografijos, uždaros vėjo cirkuliacijos ir karščio kombinacijos rezultatas.

Bet kuriuo atveju, audros toliau garantuoja įspūdingą reginį, kurį išvysti svajoja tikrai ne vienas.

O jūs ar norėtumėte čia pabuvoti?

Gismeteo.lt



REDAKCIJA REKOMENDUOJA