Angle down Atgal

Ko Adomui ir Ievai nepasakė Žaltys? (II d.)

„Etaplius“ tęsia pasakojimą, kuriame VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Lukaševičius sako, kad feministės ir pleibojaus tragedija ta, kad jie praradę tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą. Ir visa tai mes paveldėjome iš Adomo ir Ievos, rojaus sode patekusių į bėdą. Šiandien Adomas yra žaidimų berniukas, o moteris tokiuose santykiuose užima vieną iš dviejų vietų. Ji yra arba žaidimų berniuko kilimėlis tam, kad gautų savo vertingumo patvirtinimą, arba tampa feministe.

Mes – aplinkybių aukos?

Bet gal gerai, kad Adomas ir Ieva nupuolė? Nebelaksto nuogi kaip vaikai Palangos pajūryje.

„Nuopuolis jų nepraturtino, tik visapusiškai nuskurdino. Atsivėrė akys galimybei gyventi be Dievo. Nusprendęs būti laisvas nuo Dievo ir dėl visko spręsti pats, žmogus pateko į vergiją“, – sako A. Lukaševičius.

Išgirdę Viešpatį Dievą vaikštant po sodą, puolę Adomas ir Ieva išsigando ir pasislėpė tarp sodo medžių – kūrinijoje. „Dabar mes savo egzistencinį nerimą dažnai slepiame kūrinijos gėrybėse – po kaupimu, daiktų pirkimu. Bejėgystės skausmą kompensuojame daiktais“, – paaiškina jis.

Kai Viešpats pašaukė žmogų, nes jis jau tada buvo gerasis ganytojas, ieškantis pražuvėlės avies, Adomas atsakė esantis nuogas. Tada Dievas paklausė, kodėl jis savo nuogumą priima kaip problemą. Gal valgė vaisių?

„Adomas labai tikėjosi išvengti šito klausimo. O Dievas pataikė į dešimtuką. Ir staiga Adomui kilo gera mintis! Kas čia tikrasis kaltininkas? Juk moteris, kurią jam davė Dievas, davė vaisių, todėl jis ir valgė. Adomas tik auka, pasipainiojęs ne laiku ir ne vietoje praeivis“, – šypsosi lektorius.

Viešpats tada kreipėsi į moterį, klausdamas, kodėl ji taip padarė. Ieva atsakė, kad žaltys jai davė.

„Vadinasi, ji irgi tik aplinkybių auka. Kaip ir dabar mums nutinka – kalti tėvai, aplinkybės, draugai, valdžia. Taip mes visada sakome, vengiame atsakomybės. O tikroji laisvė išplaukia iš atsakomybės. Jei esu laisvas, esu atsakingas, o mes nenorime būti laisvi, bijome būti laisvi, nes tada esame atsakingi“, – aiškina A. Lukaševičius.

Šiandien vyriškumas dažniausiai suprantamas kaip galingumas fiziškai, seksualiai ir finansiškai, bet tai labai skiriasi nuo Kūrėjo sukurto vyro savybių: patikimas ir geras, prie kurio su pasitikėjimu galima glaustis.
Šiandien vyriškumas dažniausiai suprantamas kaip galingumas fiziškai, seksualiai ir finansiškai, bet tai labai skiriasi nuo Kūrėjo sukurto vyro savybių: patikimas ir geras, prie kurio su pasitikėjimu galima glaustis.

Vyras ir moteris pradeda vienas kitą vartoti

Nuodėmė visada turi pasekmių. Dievas pasakė, kad Ieva kentės skausmus, geis savo vyro.

„Ir kalbama ne apie lytinį geismą. Dievas pasakė, kad moteris atsakymų, kas ji yra, kiek yra vertinga, ieškos vyre. Tragedija yra tai, kad tų atsakymų vyras neturi. Jis pats yra silpnas ir nuodėmingas kūrinys. Atsakymus žino Dievas. O puolusi moteris nepasitiki juo ir atsakymų ieško vyre. Ir mano, kad jei jis nenorės, ar negalės to padaryti, ji privers. Visos moterys tą daro: klausia vyro, kiek ji yra vertinga“, – paaiškina A. Lukaševičius.

Puolusiam vyrui Dievas pasakė, kad veido prakaitu jis užsidirbs sau duonos. Pasak lektoriaus, raktinis žodis čia yra darbas. Tai reiškia, kad atsakymų, kas jis yra, kiek yra vertingas, vyras ieškos darbe.

„Darbas, uždarbis, karjera, prestižas – tai, kur vyras ieško atsakymų, kiek yra vertingas. Puolusio vyro tendencija – ieškoti atsakymų darbe“, – sako jis.

Žmogus yra bendrystei sukurta būtybė. Bet žaltys mus įkalbėjo laimės ieškoti ne bendrystėje. Žmogus paėmė reikalus į savo rankas, nes išsigando, kad niekuo negalima pasitikėti. Žmogus pasirinko būti vartotoju, kontroliuotoju, priversti kitus daryti tai, ko jam reikia.

„Mes esame vartotojai maisto, daiktų, bet kartu imame vartoti žmones. Vietoje to, kad būtų bendrystėje, džiaugsmingai dosniai dovanotų save kitam žmogui, jis tampa radikaliu vartotoju. Vyras ir moteris pradeda vienas kitą vartoti“, – sako lektorius.

Vyro vartotojiškumas – jo tragedija

Vyro ir moters vartojimas būna skirtingas. Kaipgi iškrypsta vyriškumas ir moteriškumas?

Pasak A. Lukaševičiaus, šiandien vyriškumas dažniausiai suprantamas kaip galingumas fiziškai, seksualiai ir finansiškai. Mūsų kultūra vienareikšmiškai tai teigia.

„Tai labai skiriasi nuo Kūrėjo sukurto vyro savybių. Šventajame Rašte vyras atsiskleidžia kaip patikimas ir geras, prie kurio su pasitikėjimu galima glaustis. Jis nepabėgs, laikosi žodžio, ištveria sunkumus, geba kitus vesti per sunkumus, atideda savo poreikių patenkinimą dėl kitų. Tai yra vyriška“, – sako jis.

O moterį apibūdinantis raktinis žodis – bendrystė. Žmogui nebuvo gera vienam. „Ji geba kurti bendrystę, komuniją, bendruomenę, artumą. Moteris – didžioji bendrystės specialistė. Jos užduotis – apdovanoti šia savo dovana vyrą, kuris šios dovanos neturi. Ji glaudžiasi prie vyro, kuris yra geras, patikimas, ir taip kuria bendrystę. Vyras pastatys namą, moteris padarys jį namais, sukurs bendrystės židinį“, – aiškina jis.

Puolę vyras ir moteris šias Dievo dovanas naudoja ne kitam apdovanoti, bet sau įtvirtinti. Ką turi stipraus, naudoja savęs įtvirtinimui. Vyras ima valdžią – taip susikuria patriarchatas, o moteris taip pat nepėsčia – ji sako būsiantis kaklas ir dar pažiūrės, kur ta galva pasisuks.

„Labai nejuokinga, bet vyras ir moteris vartoja vienas kitą ir tą realizuoja skirtingai. Puolęs vyras galvoja, kad daug dirba, daug uždirba ir todėl teisėtai turi daug gerų dalykų gyvenime. Jis turi gražų namą, mašiną, moterį, telefoną. Jis tų daiktų turėtojas, vartotojas. O kai mašina susidėvi, ją pakeičia. Kai „apsidėvi“ moteris, ją taip pat pakeičia. Nes vyras mano turintis tam teisę“, – komentuoja A. Lukaševičius.

Moterį vyras visų pirma vartoja seksualiai: galvoja, kad kol ši „mašina“ jį patenkina, tol ją ir laiko. Giluminis vyro troškimas – bendrystė, bet puolęs vyras yra vartotojas, kuris neturi gebėjimo išeiti į bendrystę su žmona. Todėl kaupia daiktus – mašiną, lėktuvą, jachtą.

„O kas nutinka vyrui, kuris visus šiuos daiktus įsigyja? Mes niekada nerasime žiniasklaidoje, bet atidus žvilgsnis pastebėtų, kad milijardierius yra labai labai nelaimingas žmogus. Vyro vartotojiškumas – jo tragedija. Jis negali eiti į gilią bendrystę su moterimi. Meilės alkį bando kompensuoti per vartojimą, bet tai neįmanoma“, – sako A. Lukaševičius.

Pasiekti sunkiai pasiekiamą dalyką galima tik per įsipareigojimą

Anot lektoriaus, puolusi moteris taip pat vartoja vyrą, tik kitokiais būdais. Moteris jį turi psichologiškai, nes jai reikia vyro, kuris patvirtintų jos vertingumą.

„Jos stiprioji pusė – bendrystės galia – išsiverčia į manipuliavimą. Ji manipuliuoja, apraizgo vyrą, tikėdamasi iš jo išgauti savo vertingumo patvirtinimą“, – sako lektorius.

Kai vyras ir moteris vartoja vienas kitą, jie vienas kitam tampa nebeįdomūs. Jeigu vyras turi moterį, kaip kilimėlį pasiklojusią, jis ja pasibodi. Jei moteris turi vyrą, vyniojamą aplink pirštą, jis taip pat tampa nebeįdomus.

„Nuėjus vartojimui iki galo, jie pamato, kad tai yra ne tai, ko jie nori. Abu iš tikro nori meilės, bet, norint ją turėti, reikia pakeisti kryptį. XXI amžiuje mes labai gerai matome, į ką virto vyrai ir moterys. Tai jų santykių sugriuvimas“, – sako lektorius.

A. Lukaševičius kalba, kad bendrystei reikia ištvermės, įsipareigojimo, gebėjimo save apriboti, bet masinė kultūra mus skatina neįsipareigoti. Nes tai esą varžo laisvę. Atrodo, kam čia save reikia apriboti, bet bėda ta, jog pasiekti sunkiai pasiekiamą dalyką galima tik per įsipareigojimą.

„Jei nori būti geras gydytojas, turi save apriboti. Nestudijuoti vienu metu medicinos, inžinerijos, zoologijos. Tam, kad pasiektum gerų santykių, save reikia apriboti ir kuo įmanoma daugiau. Jei noriu gilių santykių su viena moterimi, turiu save apriboti. Pasaulyje turbūt yra milijardas gražių moterų, bet jei noriu gilios bendrystės su viena, iš anksto kitų atsisakau, net jų nematęs. Atsisakau romantiškų santykių su jomis visomis. Santuoka – savanoriškas savęs apribojimas. Ir tai darai iš meilės“, – sako lektorius.

Žaidimų berniuko ir feministės tragedija

Bet mūsų pasaulis sako, kad jei taip įsipareigoji, esi kvailas. Kam atsisakai kitų galimybių?

„Todėl XX amžiuje išsivysto specifinis vyro identitetas, kurį tiksliai apibūdina žurnalas „Playboy“. Tai vyras, kuris neįsipareigoja, kuris šokuoja nuo „gėlelės“, prie „gėlelės“. Bet jei nori augti santykiuose, bendrystėje, vykdai sunkiausią ir svarbiausią projektą gyvenime. O pleibojus, kai ateina sunkumai, elgiasi vaikiškai – pereina į kitą smėlio dėžę... Toks vyras nėra vyras. Jis yra berniukas. Žaidimų berniukas. Įsipareigoti geba tik vyrai, o berniukai – ne. Jie nori būti kažkur, kol smagu. O kai nebesmagu – pabėga“, – kalba A. Lukaševičius.

Lektoriaus aiškinimu, tikras vyras geba ištverti sunkumus ir nepabėgti, paaukoti teisėtus poreikius, net juos nukelti visam gyvenimui. Tam reikalinga branda. „O kai šeimoje, iškilus sunkumų, vyras pabėga, tai tas pats Adomo abejingumas, kuris moterį varo iš proto ir siutina“, – sako jis.

XX amžiaus antrojoje pusėje vyriškumą ištinka krizė. Vyras yra berniukas, kuris žaidžia. Moteris dairosi aplink, ieško vyro ir jo neranda. Mato tik berniukus.

„Ir kas bus tas stiprus ir patikimas, prie kurio ji gali glaustis? Tokio nėra. Moteris nusprendžia pati tapti stipri. Ir ką mes turime? Feministę. Pasitikinti visapusiškai – finansiškai, psichologiškai ir fiziškai. Stipriai moteriai vyro kaip ir nereikia. Ji pažaidžia su jais, kiek reikia, ir viskas“, – sako lektorius, pridurdamas, kad feministės ir pleibojaus tragedija yra ta, kad jie yra praradę savo tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą, neturi gebėjimo būti bendrystėje. Jie tą gebėjimą išdavė.

Adomas yra žaidimų berniukas ir moteris tokiame santykyje užima vieną iš dviejų vietų. Ji arba yra žaidimų berniuko kilimėlis tam, kad gautų savo vertingumo patvirtinimą, arba tampa feministe.

„Todėl mergaitės šiais laikais ugdomos atrodyti seksualios, nes turi išpildyti tam tikrus visuomenės reikalavimus. O feministė vis tiek neatranda savo tikrojo moteriškumo. Ji tampa „vyre“. Puolusi moteris niekur nepabėgo nuo puolusio vyriškumo. Arba ji jam pataikauja, arba jį mėgdžioja“, – sako lektorius, pridurdamas, kad tame nelaisvume moteris yra nelaiminga, todėl pikta. Net pleibojaus moteris, kuri jam pataikauja, giliai širdy jaučia jam panieką.

„Jei peržvelgtume istoriją, matome vyro ir moters santykio tragediją. Mes jaučiame, kad esame pusiau lavonėliai, kad neturime gyvenimo savyje. Kaupiame daiktus, vartojame svaigalus, nes taip bandome kompensuoti gyvenimo stoką savyje“, – sako jis.

Biblija moko būti bendrininkais

Vyro ir moters gyvenime labai svarbu lytiniai santykiai. Puolęs vyras galvoja, kad per moterį yra kelias prie gyvybės medžio, gyvenimo pilnatvės. Tai reiškia, kad tuo pačiu metu moteris ir sudievinama, ir sudaiktinama. Nes tampa ne tik dievaite, bet ir priemone vyrui siekti tikslų.

„Šiandien žurnaluose matome dievaites. Tam, kad puolęs vyras varvintų seiles. Jei puolęs vyras savęs nekontroliuoja, jis pavarvina seilę, nes ji nepasiekiama. Bet jei taptų pasiekiama, ją pavartotų ir viskas. Nes ji – pasitenkinimo priemonė, vartojimo daiktas“, – sako A. Lukaševičius.

Ir kas yra geriau? Patriarchatas, mūsų vakarietiškoji kultūra, kuri yra bloga, nes puolęs vyras laiko prispaudęs puolusią moterį? Ar matriarchatas, kai moterys laiko prispaudusios vyrus?

„Šventasis Raštas kviečia mus į didžiausią revoliuciją – Biblija moko būti bendrininkais. Gyventi bendrą gyvenimą kartu. Tai pats sunkiausias dalykas. Tapti vienu kūnu – tai daug daugiau nei intymūs santykiai. Tai protų, širdžių ir kūnų vienybė. Vyras ir moteris kuria dialogą, o ne vartoja vienas kitą. Ir krikščionys yra pakviesti į šį projektą“, – šypsosi A. Lukaševičius.

(Tęsinys kitame numeryje.)

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite