Angle down Atgal

Ko Adomui ir Ievai nepasakė žaltys? (I d.)

Kilus diskusijų, kas yra tikras vyriškumas, o kas – moteriškumas, neretai įsiplieskia ginčų iki ašarų. Mat šiandienos visuomenei atrodo, kad tikras vyras yra nuo „gėlelės“ prie „gėlelės“ lakstantis pasiturintis atletiškas nugalėtojas, o tikra moteris – verslo moteris-dievaitė, lyg nužengusi nuo žurnalo viršelio. Tik kodėl dviem tokiems tobuliems žmonėms nepavyksta išbūti, kol mirtis juos išskirs? VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Lukaševičius sako, kad feministės ir pleibojaus tragedija ta, jog jie praradę tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą. Ir visa tai mes paveldėjome iš Adomo ir Ievos, rojaus sode patekusių į didelę bėdą. Ko gi mes prisidirbome?

Bendrystė – ne balius prie švediško stalo

„Labai įdomu kalbėti su žmonėmis apie giliausius dalykus“, – šypsosi Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Lukaševičius, skaitęs paskaitą Šiauliuose šeimoms iš Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenės. Jo teigimu, jei kastume labai giliai, iki pamatų, paaiškėtų, kad žmogaus laimė yra Komunija. Ją priimame per šv. Mišias, bet iš lotynų kalbos išvertus žodį „komunija“, jo tikroji reikšmė yra „bendrystė“.

„Žmogaus laimė yra gilioje bendrystėje su kitu žmogumi, kūrinija ir su absoliutu – Dievu. Žmogus turi didžiulį poreikį ir potencialą bendrystei. Tokį didelį, kad jis yra begalinis. Žmogus yra keista asmenybė: ribota, bet poreikį bendrystei turi neribotą, begalinį“, – komentuoja A. Lukaševičius.

Kas toji bendrystė? Toli gražu ne draugų, su kuriais galėtume paplepėti telefonu ar prie kavutės, poreikis. Mums reikia labai gilių draugysčių, kad kiti mus labai giliai pažintų ir pripažintų mūsų gerumą, o tai reiškia – mylėtų.

„Prisiminkime didelį pokylį. Švediški stalai, vyno taurės, sūriukai. Vaikštome su taurėmis, užsidėję dirbtines šypsenas, linkčiojame, kaip malonu kitus matyti. Tai yra maskaradas. Kaukių balius. Taip elgiamasi turguje, pokylyje, darbovietėje. Ir ten bendrystės nebus. Nes jai reikia nutilti, pasitikėti, atsiverti. Pasaulis dabar labai stokoja gilios bendrystės. Dialogo, kai aš kalbu ir matau, kad tu mane girdi“, – kalba lektorius.

Šeimose bendrystės taip pat labai trūksta. Net besituokiantys giliai tikintys žmonės klumpa. Kai tuokiasi, galvoja, kad jiems eisis lyg sviestu patepta, kad maldos grupėse jau „pratarkuoti“. Nė nepagalvoja, kad bus taip sunku.

„Tai, kad abu faini, geri, išsilavinę žmonės, – dar ne garantas, kad konfliktų nebus. Abu faini, geri ir išsilavinę žmonės gali taip ėsti vienas kitą, kad oho“, – šypteli A. Lukaševičius.

Mūsų poreikis giliai bendrystei toks didelis, kad jokia žemiška meilė nepajėgi jo užpildyti. Nei mūsų sutuoktiniai, nei vaikai, nei draugai negali patenkinti šio beprotiško mūsų troškimo. „Reikia, kad mano gerumą pripažintų, o tai reiškia – mane mylėtų tas, kuris yra be galo galingas, be galo gražus, be galo didis. Mums reikia artimo santykio su Dievu“, – sako lektorius.

Kai yra bendrystė su Dievu, iš jos išplaukia visi kiti dalykai gyvenime. Normalus požiūris į darbą, o ne darboholizmas. Normalus santykis ir draugystė su žmonėmis, o ne naudojimasis jais.

„Dievas mus sukūrė laimei, bet kodėl aplink matome tokį nelaimingą pasaulį? Kodėl laimės savo gyvenime matome mažiau, nei jos turėtų būti?“ – klausia A. Lukaševičius.

Veiksmas. Iš tikro mes nežinome, ką simbolizuoja Ievos ir Adomo vaisiaus valgymas. Bet mes žinome, kad tai buvo veiksmas – neklusnumo veiksmas, išreiškiantis nepasitikėjimą Dievu. Tai suardė vyro ir moters santykį. Šito žaltys Adomui ir Ievai nepasakė.
Veiksmas. Iš tikro mes nežinome, ką simbolizuoja Ievos ir Adomo vaisiaus valgymas. Bet mes žinome, kad tai buvo veiksmas – neklusnumo veiksmas, išreiškiantis nepasitikėjimą Dievu. Tai suardė vyro ir moters santykį. Šito žaltys Adomui ir Ievai nepasakė.

Kas atsitiko?

Šventasis Raštas tai vadina nuopuoliu. Kiekvieno žmogaus bėda – nuodėmė. O krikščionybė – žinia apie išgelbėjimą. Krikščionybė yra geroji naujiena apie tai, kad vaistas nuo šios bėdos egzistuoja.

Pasak A. Lukaševičiaus, Dievas sukūrė laisvą žmogų, tokį, kuris gali pasirinkti, kaip jam pasielgti. Paklausyti, ką sako, dėl ko įspėja Dievas, arba nuspręsti pats.

Pirmosios nuodėmės aprašyme, vos 7 eilučių tekste, apie mus pasakyta gal net daugiau, nei visose kitose knygose kartu sudėjus. Tai simbolinis tekstas, kuriame kalbasi moteris ir žaltys. Žaltys paklausia, rodos, visiškai nekalto klausimo: ar tikrai Dievas uždraudė valgyti nuo visų sodo medžių?

„Pilna gundymo anatomija. Koks keistas Dievas? Uždraudė valgyti puikius sodo medžių vaisius, tad net imi gailėtis savęs, kad tau negalima. O Ieva atsako, kad gali valgyti visus vaisius, negali tik nuo vieno. Dievas tai uždraudęs dėl mūsų pačių gėrio. Tada žaltys meta kozirį – paklausia, ar tikrai Ieva galvoja, kad Dievas nori jiems gero. Sako, kad Dievas saugo savo privilegijuotą padėtį ir bijo konkurentų – apgavo ir išgąsdino, kad netaptumėte kaip Jis. Galite toliau likti kvaileliai, naivuoliai, bet galite paimti reikalą į savo rankas, patys spręsti, kas gera ir kas bloga. Kodėl tai leidžiate Dievui? Tu pati nuspręsk, kas gera ir kas bloga, tapk visiškai laiminga, išsiskleidusia, save realizavusia asmenybe. Ieva, ar nori tapti visiškai laiminga? Tada nepaklusk Dievui“, – aiškina tekstą lektorius.

Žmogus atsistoja prieš pasirinkimą, kuo pasitikėti. Ieva atsistoja prieš pasirinkimą – pasitikėti Dievu ar savimi? Nes žaltys juk nekviečia juo pasitikėti. Jis sako pačiai spręsti, kas gera ir kas bloga. Daryk, kaip pati nori. Ir Ieva nusprendžia.

Adomo tylėjimas aidi per visą istoriją

„Dažnai klaidingai manoma, kad pirmoji nuodėmė buvo lytiniai santykiai. Adomas ir Ieva buvo vyras ir žmona, tad intymūs santykiai buvo normalu. Antroji klaida – manymas, kad dėl visų nuodėmių Žemėje kalta moteris. Ji atsikando vaisiaus ir davė savo vyrui, buvusiam su ja. Bet Adomas juk buvo šalia. Kai kurie teologai sako, kad Adomas nusidėjo dar anksčiau už Ievą, nes jis nevykdė Dievo įsakymo saugoti savo žmoną“, – komentuoja lektorius.

Adomo užduotis buvo saugoti žmoną, o jis pasirinko saugoti save, nes konfrontuoti su žalčiu būtų buvę pavojinga.

„Adomo tylėjimas, vyro pasyvumas, nesiėmimas iniciatyvos, kai to labiausiai reikia – tai šiandieną gali būti jo alkoholizmas, tūnojimas garaže, lėkimas į žvejybą, kompiuteris. Vyro pabėgimas, kai jo labiausiai reikia, aidi per visą istoriją labai garsiai. Adomas ir Ieva kalti abu. Apsisprendžia už save, pasirenka patys neklausyti Dievo“, – sako lektorius.

Iki nuopuolio Adomas ir Ieva jautė artimą ryšį su Dievu ir vienas su kitu. Jie buvo nuogi ir nejautė gėdos, grėsmės.

„Tokia artima bendrystė, Komunija, dialogas su Dievu ir vienas su kitu buvo iki nuopuolio. Čia kalbama apie nuogumą, kuris nėra tik fizinis. Tai gebėjimas būti atviram kito akivaizdoje, atsiverti kitam“, – paaiškina lektorius.

Adomas rojuje galėjo pasitikėti Ieva, nes ji visiškai pakluso Dievui. Ieva žinojo, kaip turi pasielgti, nes tarėsi su Dievu. Jai nereikėjo dėtis jokių kaukių, statyti sienų, ji galėjo visiškai pasitikėti ir Adomu.

„Ir šis idiliškas vaizdelis pasikeičia, kai Ieva pati nusprendžia nutraukti ryšį su Dievu. Kai nusprendžia pati spręsti, kas gera, o kas bloga“, – sako lektorius.

Du žmonės pradeda slėptis

A. Lukaševičiaus teigimu, Adomas mąstė, kad Ieva yra geras ir vertingas asmuo, todėl jis ir turėtų su ja elgtis kaip su geru ir vertingu asmeniu, o ne daiktu. Daiktas juk vertinamas tol, kol jis gerai tarnauja. O žmogus vertingas savaime. Su asmeniu, net jei jo nosis kreiva, reikia pagarbiai elgtis, o su rašikliu to daryti nėra reikalo.

„Bet kai nutraukiamas ryšys su Dievu, Adomas laimės sau nori ir toliau. Laimei pasiekti jis turi visą sąrašą poreikių, kuriuos išpildyti juk turi Ieva. Kas marškinius lygins, kas linksmins? Sąrašą galima iš anksto aptarti, bet kokios garantijos, kad Ieva tą vyro poreikių sąrašą vykdys? O jei nevykdys, tada... Adomas juk fiziškai stipresnis. Privers, nors to, žinoma, nenorėjo...“ – sako lektorius.

Kartu Adomas išsigąsta, kad lygiai taip pat gali mąstyti ir Ieva. Paaiškėja, kad taip ir yra. Jis fiziškai stipresnis, bet Ieva gudri. Ji galvoja, kad dar pažiūrės, kuris kurį įveiks.

„Ir šie du žmonės, kurie buvo nuogi, nes buvo atviri, pradeda slėptis, nes pamato, kad yra pavojingi vienas kitam. Drabužiai tampa sienomis, atskiriančiomis vieną nuo kito. Adomas ir jo žmona iki nuopuolio nejautė jokios gėdos. Jie buvo netobuli, pilni poreikių, riboti, pažeidžiami ir nematė dėl to jokių problemų. Nes jie buvo saugūs visagalio Tėvo meilėje, todėl galėjo būti nuogi, galėjo džiūgauti, net būdami netobuli. O praradus ryšį su Dievu, reikėjo patiems pradėti vaidinti dievus. Tobulus, užsidedant kaukes. Mes iki šiol gyvename su kaukėmis, nes praradome gebėjimą būti nuogi, atidengti savo pažeidžiamumą“, – įsitikinęs A. Lukaševičius.

Todėl dabar mes net ne bendraujame, o nešiojamės priekyje savęs kaukes lyg lėles, po kuriomis slepiasi vienišas, bendrystės trokštantis nelaimingas žmogus. „Kuris labai nori, kad jį kažkas mylėtų. Ir jis net netiki, kad taip gali būti, kad gali būti mylimas. Jis nekenčia savęs, nes ir ta jo kaukė nelabai graži. Kiti turi gražesnių...“ – komentuoja lektorius.

Jo teigimu, Dievas su mumis nesikalba, nes mes neateiname į pokalbį. Į pokalbį mes atsiunčiame savo kaukę. Pamaldžią kaukę, pagražintą, ištaigingą.

„O Dievas nori, kad pas jį ateitų žmogus. Nuogas. Bet aš negaliu, aš dengiu savo sužeistumą, nepasitikiu, nes vienintelis, kuris rūpinasi mano laime – aš pats. Žmogaus laimė yra bendrystėje, bet puolęs žmogus bijo išeiti į bendrystę ir todėl yra pats savo laimės griovėjas. Jis pasistatęs sienas, saugosi kito žmogaus, nes tas gali jį sužeisti. Todėl ir yra vienišas“, – sako lektorius.

Ko nepasakė žaltys?

Pasak A. Lukaševičiaus, ir iki nuopuolio žmogus turėjo laisvę rinktis. Jis rinkdavosi paklusti Dievui iš pasitikėjimo ir meilės Jam.

„Panašiai, kaip mama sako paaugliui sūnui net nebandyti narkotikų. Jei sūnus bus protingas, jis pasirinks teisingai savo naudai, jis paklus mamai iš pasitikėjimo ir meilės jai. Tačiau jis gali pats nuspręsti, neklausyti mamos, pabandyti narkotikų. Ir tada pasakys, kad mama buvo teisi. Bet jau gali būti vėlu. Iki nuopuolio žmogus elgėsi taip, kaip turėtų elgtis. Jis pakluso Dievui“, – sako lektorius, paaiškindamas, kad iš tikro mes nežinome, ką simbolizuoja Ievos ir Adomo vaisiaus valgymas. Bet mes žinome, kad tai buvo veiksmas – neklusnumo veiksmas, išreiškiantis nepasitikėjimą Dievu.

Tai suardė vyro ir moters santykį. Šito žaltys Adomui ir Ievai nepasakė.

„Juk žinome, kad visi didžiausi pasaulio melai pasako dalį tiesos, bet ne iki galo. Atsivėrė jiems akys, jie suprato esą nuogi ir pamatė problemą, pamatė gėdą, grėsmę. Jie pasidarė sijonėlius iš figos lapų. Ne kepures, kojines, o sijonėlius. Tai reiškia, kad lytiškume mes ypač giliai atsiveriame bendrystei, Komunijai su kitu ir toje bendrystėje galime būti ypač palaiminti arba ypač sužeisti“, – sako lektorius.

(Tęsinys kitame numeryje.)

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite