Angle down Atgal

Kitoks žvilgsnis į eutanaziją

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.

Senatvė, vyresnio amžiaus žmonėms būdingos ligos, tam tikrų įgūdžių praradimas dėl amžiaus savybių tai realūs reiškiniai, kurių nė viena visuomenė , nė vienas žmogus išvengti negali. Jei yra reiškinys, egzistuoja požiūris į jį. Požiūrių įvairovėje ryškios dvi kryptys gerontofobija ir gerontokratija. Lietuvių kaimo bendruomenių kultūra skatino gerbti vyresnius žmones , kaip išminties mokytojus, tai atsispindi tautosakoje, papročiuose.

Okupacijos metais gyvenimo išmintį sukaupęs žmogus nebuvo patogus asmuo naujoms vertybėms diegti. Tada paplito nuostatos, kad senas žmogus atsilikusio mąstymo, nesupranta naujovių , jo konservatyvumas – kliūtis pažangai. Ant tokio suformuoto mentaliteto pagrindo labai gražiai sudygo nepriklausomybę atkūrusios jaunos valstybės, jauno, ignoruojančio istorines pamokas sauso ekonominio efektyvumo mentalitetas.

Verslas ( plačiąja prasme) jaunas, ambicingas, norintis greitai sukaupti milijonus, truputį trumparegis, siekdamas sėkmės, nusivildavo. Ieškoti atpirkimo ožio yra sena tradicija. Todėl žvilgsnis ėmė krypti į vyresniosios kartos žmones. Pasirodė keturiasdešimt metų klajonių teorija. Ar tai nėra paslėptos eutanazijos teorija?

Psichologo Abrachamo Maslow sukurtoje žmogaus poreikių piramidėje akcentuojama, kad vyresniajai kartai itin svarbi pagarba. Ji atsidūrė kartos, kuria norima atsikratyti situacijoje. Ji jauča tokį požiūrį, ir tam tikrą poveikį. Poveikio įrankiu galima panaudoti rotacijas, atestacijas, taikant įmanomus nevienareikšmiškai traktuojamus kriterijus, restruktūrizacijas, neapibrėžtą, nereglamentuojamą kvalifikacijos kėlimą, organizuojamą principu – tam davė, o... Apskritai nuostatos socialinės grupės atžvilgiu niekada nieko gero nedavė.

Pažeidžiama grupė solidarizuojasi, stengiasi įrodyti savo pranašumą, iškeldama kitų grupių trūkumus. Savo ruožtu jaunesnė karta taip pat solidarizuojasi, prarandamas normalus bendradarbiavimas, kai išmintis, patirtis veikia kartu su energinga iniciatyva ir rizika.

Siauro akiračio darbdaviui atrodo perspektyvus tik darbuotojas, kuris turi reikiamą išsilavinimą, kvalifikacinę kategoriją, motyvuotas turi patirties. Tokiu darbuotoju tampama, o jam tokiu tapti reikia sąlygų, bent jau prieigos prie darbo vietos. Resursai nepapildomi nyksta. Dėl to nesukama galvos. Darbo efektyvumui didinti , kaip svertas naudojama darbuotojų kaita, kurią lydi adaptacijos periodai, pasikartojantys papildomo krūvio laikotarpiai tiems, kurie sugeba išlikti. Kas įžvelgia, kad tai organizacijos mentaliteto rezultatas – bėga, kas mažiau įžvalgus konfliktuoja su naujoku, kuris jo manymu blogina darbo sąlygas.

O kur turi dingti, tas kuriam galima būtų rasti darbo barą, kur galėtų dirbti ir užsidirbti ir ribotesnių galimybių žmogus. Dėl to nesukama galvos – tegu gyvena kaip išmano. O jei kas nors, uždėjęs nereikalingo žmogaus spaudą , sugalvos ir eutanaziją?

Ilgai delsiama reali pagalba šeimoms, auginančioms vaikus, iniciatyvų nebuvimas kurti lanksčius darbo grafikus, plėsti darbą namuose, sudaryti sąlygas derinti karjerą ir vaikų auginimą – tai neskelbta eutanazija tiems, kurie negimė, o taip pat eutanazija kartai, kuri galėjo užaugti ir būti mažojo verslo žmonėmis, paslaugų, gamybos produktų vartotojais, senelių globėjais ir infrastruktūros gerinimo skatintojais.

Turime slenkančiąją eutanaziją senstančiose gyvenvietėse, kur žiemą kelių valyti neapsimoka, medicinos punktas neturi pakankamo krūvio, parduotuvė užsidaro, viešojo transporto maršrutų nėra. Sauso ekonominio mąstymo atstovas sakys – tokioms vietovėms eutanazija sveikas (sic?) dalykas. Bus platūs laukai, technikos bazė ir į darbą atvežami darbuotojai. Toks mąstymas gimdo ekologines, nekokybiško darbo problemas. Pramoninio stiliaus darbas – šiandien čia – rytoj kitur – neskatina tausoti gamtos, ūkininko garbės pajautimo, pasitenkinimo darbu ir socialine padėtimi.

Nenuostabu, kad akademiniuose sluoksniuose žybteli mintis, kam tos pasyviosios eutanazijos, nereikia ir maskuojamosios slenkančiosios – būkime atviri ir garbingi. Pradėkime taikyti privalomąją eutanaziją. Pirma senimui, vėliau galima bus plėsti socialinę bazę. Įdomu, tai, kad tokie motyvai nuskambėjo paskaitoje. Tiesa, buvo pasirinkta tema, kuri turėjo sukrėsti jaunus protus ir paskatinti mąstyti ir vertinti technokratinį mąstymą. Studentų reakcija parodė, kad jauni protai nėra prisodrinti sausai ekonominių pažiūrų, empatija ir humanizmas jiems dar ne svetimi. Tai teikia vilčių.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite