Kita nuomonė: kam apskritai tekėti?!

Vilnius
stocksnap.io nuotr.
Budintis Budėtojas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

askart susitikę gatvėje seną pažįstamą būtinai sulaukiame vieno kito banalaus klausimo: „Kaip gyveni?“, „Kaip sekasi?“. Mergina nuo 20 metų per pirmąsias dvi pokalbio minutes dar būtinai išgirs klausimą: „Na, kaip? Ar ištekėjai? Ar dar gyvenate kartu?“

Mūsų visuomenėje nuo seno susiklostė tam tikri gyvenimo standartai, į kuriuos stengiamasi įsprausti kiekvieną. „Protingi ir autoritetingi“ specialistai per televiziją, internetą ir spaudoje be perstojo dalina patarimus, kaip teisingai pasinaudoti nieko neįtariančių vyriškos lyties būtybių silpnybėmis ir priversti juos skubiai atiduoti damoms savo rankas ir širdis.

Tuo metu, kai dauguma jaunų merginų klausinėja savęs, ką reikia suspėti nuveikti iki vestuvių arba kaip priversti mylimą vaikiną vesti, pasvarstykime, ar apskritai verta tekėti.

Kai draugų rate kyla diskusijos dėl santuokos prasmės, paprastai pirmiausia neseniai ištekėjusios jaunos moterys stengiasi įrodyti, jog be oficialios registracijos šeimos nė negali būti. Matyt, jos augo šeimose, kur nuo vystyklų joms buvo kalama: „Jeigu blogai elgsiesi, niekas tavęs neves“, „Geros merginos sėkmingai išteka“.

Argi šeima – tik antspaudas ant dokumento, o ne kažkas daugiau, kas sujungia porą ilgiems metams? Kaip tuomet reikėtų vadinti žmones, pragyvenusius daug metų kartu ir išauginusius vaikus?

Niekas netiki, kad galima manyti kitaip, kad galima nenorėti tuoktis, o tiesiog gyventi su žmogumi ir mėgautis gyvenimu čia ir dabar.

Kaip manęs paklausia „Ar jau ištekėjai?“, man iškart kyla kitas klausimas: „O kam? Mes jau penkeri metai gyvename kartu. Auginame sūnų ir katę, mylime ir rūpinamės vienas kitu. Ką gero gali duoti antspaudas?“

Atsakymai į mano klausimą kartais būna stulbinantys:

1. Šiuo aktu vyras pareiškia visam pasauliui, kad jis tave myli, pasirengęs rūpintis tavimi ir gyventi su tavimi varguose ir džiaugsmuose! (Koks man iš to džiaugsmas, kad visas pasaulis tai žinos? O kai dėl viso kito, tai joks antspaudas neprivers vyro tapti geru vyru, jeigu jis pats to nenorės.)

2. Jei su juo kas nors atsitiks, liksi be nieko. Oficialiai susituokusi, galėsi save apsirūpinti. (Tai gal iškart verta pradėti nuo to, kad mes visi kada nors atsidursime geresniame pasaulyje? Kam tada apskritai gyventi? Laimei, mūsų laikais butus, mašinas, vasarnamius ir kitą turtą galima taip juridiškai įforminti, kad paskui netektų kramtyti nagų.)

3. Na, jūs ir taip gyvenate kartu, tai kodėl nesusituokus? (Čia jau be komentarų.)

Supraskite mane teisingai, aš nesu nusistačiusi prieš santuoką, tik nematau prasmės vedybose. Jeigu kažkam pasidaro geriau įteisinus santykius, tai jo valia pasirinkti. Kurkite savo gyvenimą, o ne patarinėkite kitiems, kaip jiems gyventi, neprimetinėkite kitiems savo požiūrio.

Ar daug kas susimąsto, kad po pompastiškų ir pasakiškų vestuvių prasideda realus gyvenimas, kupimas daugybės problemų?

Kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis ir „jie gyveno ilgai ir laimingai“. O kur bemiegių naktų išvarginta Pelenė su pirmagimiu ant rankų? Kur Snieguolė, laidanti lėkštes į princą už tai, kad jis sugrįžo naktį su lūpdažių pėdsaku ant marškinių? Kur… Tiesa, tai jau visai kita istorija.

Negi jūs tikrai manote, kad būtina tuoktis?