Angle down Atgal

Kilnūs tikslai

Praūžė, prašvilpė, prašventė visos taip lauktos ir smagiausios metų šventės. Prilinkėjom, prisidovanojom ir prisisveikinom vieni su kitais ir vieni kitiems. Ir štai sėdžiu dabar prie vakarykštės kopūstienės ir mintiju ašai, o kas pasikeitė, o kaip gyvensim naujais metais.

Gink Dieve nekaltinu savo brangiosios išvirtos kopūstienės, kad pamečiau optimizmą, bet tikrai, geriau pagalvojus, liūdesys apima. Tiek pinigų į orą, o ar kas beprisimins, tarkim po gero mėnesio. Juk jei tuos pinigus, kuriuos visi kartu kairėn ir dešinėn, aukštyn ir žemyn pataškėm, būtume skyrę kilniam tikslui, tikriausiai būtume ne vieną ir ne du tikslus pasiekę. Bet čia reikia atskiru pamintijimu aptarti mūsų karalystės valdovės ar jos svitos verslumo pamokas, kurias buvo galima matyti tiesiai prieš valdovės rūmus. O šių paskaitų tematiką būtų galima įvardinti taip: duonos ir žaidimų paslaugų suteikimas.

Būčiau ir nekreipęs dėmesį į tuos kromelius ir tą smagų garvežiuką, jei ne mano ausyla ir akyla kaimynė Pranė. O kaip jinai putojo, o kaip grūmojo, kai savo anūkėliams valdoviškų pramogų sugalvojo padovanoti. Ne vienas ir ne du vaikaičiai jąją aplankė per šventes, o jinai iš to paties šventiško dosnumo ar savo moteriško naivumo visus susirinkusiuosius susikvietė. Sako, einava prie mūsų miesto gražuolės žaliaskarės, ten taip ir taip, to ir kito. Na ir susigundė ne tik vaikaičiai, bet ir jų tėveliai su antromis pusėmis, broliai ir seserys, pusbroliai ir visi kiti devinto vandens nuo kisieliaus giminės. Raiti ir važiuoti, pėsti ir kepurėti nuūžė į centrą prie žaliaskarės į pramogų parką ir ne kitaip. O ten tiek pagundų visokių: kas sausainiuką, kas saldainiuką, arbatėlės, o vyresnieji ir kai ko stipresnio (tik vėliau išaiškėjo, kad tas stipresnis be jokio pastiprinimo buvo), o kur dar žėrintis ir spindintis traukinukas, kuriuo ne tik vienu, bet ir kitu maršrutu pasivėžinti reikėjo. Prisipleškinę nuotraukų, linksmi ir patenkinti grįžo pas Pranę namolio toliau ošti ir kiaulės metų laukti, o ji vargšė it stabo ištikta, tik žiopčiojo ir balo iš piktumo. Kelias dienas Pranutės nemačiau, galvojau, kad su vaikais ir anūkais į sostinę išrūko pasižmogėti, įvertinti ir palyginti žaliaskarių. O čia, pasirodo, labai smarkiai apsirgo. Ir ne nuo maisto ar kokios bacilos, ne, tiesiog iš piktumo. Kai kalbėti pradėjo, (nes niekaip liežuvis burnoje nesivartė apie savo naivumą prabilti), tiek tulžies man išliejo, kad jau, galvojau, nebaigs iki vakaro, o lauke juk ne vasara. „Tik pamanyk, – guodžiasi mano Pranelė, – tik pamanyk, kažkokie menki grybukai tuose kioskeliuose ne vieną ir ne du eurus kainavo, o arbata, o kava, o visokios smulkmenos. Neužtenka to, karšto vyno, et kokio ten vyno, birzgalo kaip vandenėlis be jokio laipsnio atliekamo, stiklinaitė ar tik ne du eurus kaštavo, kai tuo tarpu butelį gali už tiek nusipirkti. O tas karutis, traukiniu vadinamas, baisu – euras už pavažiavimą į niekur. Taigi apiplėšimas vidury baltos dienos ! O kai visa tai litais perskaičiavau…“ Bandžiau raminti ašai savąją kaimynėlę, kad dabar niekur nieko už dyką negausi, kad tokia dabar pas mus rinkos ekonomika, kad euras prilygsta litui ir jau nebe verta nervintis ir piktintis. O Pranutė tik rankos mostu mostelėjo, tik kojos žingsniu žengtelėjo tiesiai ant manęs ir pastūmusi bei pirštą ties smilkiniu sukiodama nukosėjo pas kitą, matyt, supratingesnį pašnekovą, nes su manim matė, kad daug kalbos, o naudos menkai.

O ašai prie tos pačios atšalusios kopūstienės svarsčiau ir žavėjausi varguoliams duotomis verslumo pamokomis. Juk žmonės prie eglės būna nusiteikę šventiškai, širdys laime pradėjusios plakti, tai ir piniginės palčiau atsiveria, o tuo naudojasi ne niekadėjai devynias skūras nudiriantys verslininkai, o mūsų skaidriausiosios valdovės komanda. Tikriausiai uždirbti finansai bus skirti dar kilnesniam tikslui, nei iki šiol. Kaip gražu, kai vienas kilnus tikslas, augina kitą. Štai eglės ir traukinuko nuoma tikriausiai kainavo (juk jau žinom, kokia dabar mūsuose ekonomika), tai kompensuoti turime visi kartu draugiškai. Nesvarbu, kad rajono biudžeto pinigai mūsų visų bendri, bet gražu, kai dar savo noru prisidedame prie kilnaus tikslo – valdovės šviesiausiosis įvaizdžio palaikymo, baisiai gražėjančio ir atseit turtingo, daugelį kitų mažųjų savivaldybių eglės grožiu ir kaina perspjovusio miestelio veidu. Et, geriau jau vakarykštė kopūstienė mano lėkštėje, nei išbarstyti pinigėliai po švenčių, it pagirios po ilgų daugiadienių.

Optimizmo jums, mano mielieji, Naujaisiais!

Visada jūsų besriūbčiojantis kopūstienę Varpininkas

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite