Angle down Atgal

Kiekvienas moters gyvenimo etapas – savaip nuostabus

Šiaulietė gydytoja Danutė Bakštienė sako, kad moters gyvenimas padalytas į keletą tarpsnių. Nuo lopšio iki dvidešimties privalu gyventi dėl tėvų, nuo dvidešimties iki keturiasdešimties – dėl savo vaikų ir vyro. Nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties – gyvenimą reikia skirti darbui, nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties – sau. „Kiekvienas gyvenimo etapas savotiškai nuostabus, jeigu gebate išlaikyti pozityvią nuotaiką“, – šypsosi ji.

Protingai išnaudoti laiką padeda išmintis

Senatvė dažnam tarsi baubas. Daugumai jaunų žmonių šiurpas nubėga per kūną vien nuo žodžio „pensininkas“, galvojant, kad ištisas dienas tenka sėdėti namuose nieko neveikiant. O psichologai tvirtina, jog tai toks pat gyvenimo etapas kaip vaikystė ar jaunystė. Tereikia išmokti ramiai žiūrėti į senatvę, kad galėtumėte su šypsena pasitikti naują gyvenimo etapą, o svarbiausia – gyvenimo suteiktą galimybę daryti tai, apie ką svajojote visą gyvenimą.

Garbaus amžiaus vaikų gydytoja D. Bakštienė sako, jog moters gyvenimas padalytas į keletą tarpsnių. Nuo lopšio iki dvidešimties privalu gyventi dėl tėvų, nuo dvidešimties iki keturiasdešimties – dėl savo vaikų ir vyro. Nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties – gyvenimą reikia skirti darbui, nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties – sau, o tai, kas lieka po aštuoniasdešimties, – atiduoti Dievui. Kiekvienas gyvenimo etapas savotiškai nuostabus, jeigu gebate išlaikyti pozityvią nuotaiką.

Dabartinis jos gyvenimo periodas (nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties) yra, kaip pati sako, pats nuostabiausias laikotarpis.

„Jaučiuosi kaip laisvas paukštis: nei kieno nors pririštas, nei kam nors įpareigotas. Atsikėlus ryte, nebereikia niekur skubėti, galiu užsiimti tuo, kam anksčiau neužtekdavo laiko. Be to, per ilgą laiką įgyta išmintis padeda protingai išnaudoti šį laiką“, – džiaugiasi moteris.

Sulaukus garbaus amžiaus, anot gydytojos, galima skinti savo ilgalaikių pastangų vaisius ir džiaugtis užtarnautu poilsiu. Gydytoja sako labiausiai bijanti netekti atminties, visos kitos negandos jai atrodo įveikiamos. Amžius juk ne yda, tad metai visai nesvarbūs. Išėjus į pensiją, gyvenimas nesibaigia, nors į pesimizmą pasinerti labai lengva, bet tai nereiškia, kad žmogus turi nemylėti savęs ir gyvenimo. Privalu džiaugtis kiekviena diena, o žmogus gali džiaugtis tuo, ką jis turi ir kas jam brangu.

D. Bakštienė visą laiką žinojo, kad mylimą darbą paliks tą pačią dieną, kai tik ateis laikas išeiti į pensiją. Niekas ja netikėjo, tačiau moters ateitis nebaugino, nes tai buvo gerai apgalvotas sprendimas. Prieš dvejus metus iki pensijos gydytoja paprašė neberegistruoti pas ją naujagimių, savo apsisprendimą motyvuodama tuo, jog po poros metų tėveliams vėl reikės dairytis naujo vaikų gydytojo.

Medikė įsitikinusi, jog, renkantis šeimos gydytoją, spontaniški sprendimai netinka. „Žinojau kiekvienos šeimos dramas ir sėkmės istorijas. Jei žmogus pasitiki savo gydytoju, jis pagalbos ateina ne tik tada, kai fizinės ligos jį puola, bet ir tada, kai vargina dvasinės krizės, – dalijasi patirtimi gydytoja. – Visa dūšia buvau savo darbe, tad ilgainiui pacientai tapo tarsi giminės. Net į savo šeimos šventes kviesdavosi ir iki šiol manęs neužmiršta, aplanko namuose.“

Nors tyrimais patvirtinta, kad išėjimas į pensiją yra vienas pačių laimingiausių periodų žmogaus gyvenime, daugeliui lietuvių senatvė – viena stipriausių baimių.
Nors tyrimais patvirtinta, kad išėjimas į pensiją yra vienas pačių laimingiausių periodų žmogaus gyvenime, daugeliui lietuvių senatvė – viena stipriausių baimių.

„Tvarkyti namus, valgį ruošti – moters pareiga“

D. Bakštienės įsitikinimu, žmogus, jeigu tik nori, gali viską. Žinoma, vien tik noro neužtenka, reikia ir didelių pastangų. Vaikystėje ji buvo silpnos sveikatos, todėl suprato, kad fabrike dirbti negalės. Šlubuojanti sveikata ją ir paskatino pasirinkti gydytojos profesiją. Nors tėvelis norėjęs, jog jo vienintelė dukra būtų geležinkelio stoties viršininkė arba pedagogė, leido jai studijuoti tai, ką ji pati buvo pasirinkusi.

„Galvojau, jog taip padėsiu sau ir kitiems“, – sako gydytoja, prisimindama, jog mokytis buvo išties nelengva. Savo gyvenimo kelią žmogus turi pasirinkti pats, todėl savo sūnui, nors ir pasiūliusi rinktis gydytojo profesiją, be priekaištų leidusi studijuoti tai, kas jam labiau lipę prie širdies.

Žmogus nori būti nuolat kam nors reikalingas, šis jausmas amžiaus nepaiso. Gydytoja džiaugiasi, kad iki šiol ji reikalinga sūnui, jo šeimai, anūkui. Mažyliui ji nei laiko, nei dėmesio negailinti, būtent juo rūpintis stengiasi labiausiai.

„Tokio žodžio kaip „lepinimas“ aš nelabai suprantu, – sako gydytoja. – Galbūt tiksliau tai būtų rūpinimasis, o rūpesčio vaikams niekada nėra per daug.“

Nuolatinį rūpestį ji pati jautė ne tik iš mamos, kurios anksti neteko, bet ir iš tėčio. Jai nereikėjo plauti nei indų, nei grindų.

„Tėvelis sakydavo, kad kai gausiu kokį nors vyrą erodą, prisiplausiu. Tad net grįžusią iš studijų skatindavo aplankyti drauges, džiaugtis gyvenimu“, – pasakoja gydytoja.

Ir tai, šiukštu, nebuvo skatinimas vengti atsakomybės arba atsisakyti daryti tai, kas nepatinka. Gydytoja sako, jog tai nebuvo ydingas auklėjimas. Ištekėjusi ji buvo be galo rūpestinga savo šeimai ir niekada nesijautė nei tarnaite, nei verge. „Tvarkyti namus, valgį ruošti – tai moters pareiga“, – įsitikinusi gydytoja.

Tėvai jai tuo metu davė viską, ką galėjo. „Man netrūko nei modernių batelių, nei dailių suknelių, tačiau iš tėvelių aš išmokau taupyti, būti darbšti ir sąžininga“, – mena gydytoja. To paties mokiusi ir sūnų, nors jam su vyru nieko negailėjo.

Auksarankė. Jei pirmajam Danutės kūrinėliui prireikė pusantro mėnesio, tai per ketverius metus moteris išsiuvinėjo penkiasdešimt du paveikslus.
Auksarankė. Jei pirmajam Danutės kūrinėliui prireikė pusantro mėnesio, tai per ketverius metus moteris išsiuvinėjo penkiasdešimt du paveikslus.

Atsirado laiko vaikystės pomėgiui – siuvinėjimui

Senėjimas – natūralus procesas, kuris neaplenkia nė vieno žmogaus, tad normalu, anot gydytojos, kad senatvėje skausmai žmogų vargina. Ryte ima gelti vienoje vietoje, į pavakarę, žiūrėk, jau kitoje, bet dėl to vaistų moteris nevartojanti.

Skausmams malšinti renkasi širdžiai mielus rankdarbius – siuvinėjimą. Šio meno ji išmokusi dar vaikystėje iš savo mamos. Buvo gal penkerių, mama nevertė mokytis siuvinėti, jai pačiai buvo įdomu.

„Stebėdavau, kaip mama siuvinėja, taip ir išmokau siuvinėti kryželiu, kilpute, pynute. Vėliau savo žinias praplėčiau mokykloje per darbelių pamokas. Kai nebūdavo kuo puoštis, pati nusimegzdavau megztuką, o išleistuvėms išsisiuvinėjau suknelę“, – šypsosi gydytoja.

Rankdarbiai jai buvo nesvetimi nuo pat mažens, tad kai kaimynė pasisiūlė išmokyti ją austi, su džiaugsmu sutiko. Dar iki šiol turi išsaugojusi kaimynės vyro padarytas stakleles. Menui jautri moteris savo rūbus iki šiol papildo savo rankų darbu pasigaminta detale. Kasdienybė ir darbas neužgožė jos puikios estetinės nuovokos, meilės grožiui, medžiagų subtilumui.

Tad, atrodo, nieko keisto, jog, išėjusi į užtarnautą poilsį, ji prisiminė vaikystėje pamėgtą užsiėmimą. „Reikėjo tik dulkes nupūsti“, – šypsosi moteris ir sako, jog dabar ji susižavėjusi gobeleniniu siuvinėjimu. Jis žavus tuo, kad, pabaigus darbą, gali panaudoti ir išvirkščią jo pusę, tereikia tik siūlus paslėpti.

Tai senovinis japonų siuvinėjimo menas. Juo puošiami drabužiai, aksesuarai, interjeras. Tai ir puiki dovanų idėja. Rankdarbių parduotuvėse gausu tam skirtų priemonių, o žurnaluose ir interneto platybėse – patarimų bei instrukcijų, kaip ir ką daryti. Rankdarbių kūrimas – ir puiki smegenų mankšta, mat rankų ir smegenų darbas yra susijęs – kai dirba rankos, neaptingsta ir smegenys.

Jei pirmajam kūrinėliui prireikė pusantro mėnesio, tai per ketverius metus, įgūdžiams tobulėjant, moteris išsiuvinėjo penkiasdešimt du paveikslus. Yra ir didelių darbelių, kurių vienam išsiuvinėti prireikė pusės metų. Namuose likę vienuolika, o visi kiti išdovanoti.

„Tai bus kaip prisiminimas, kai manęs šioje žemėje nebeliks. Dabar man tai didžiausias malonumas, gyvenimo džiaugsmas – matyti, kaip dygsnelis po dygsnelio gimsta gyvūnas, gėlė, peizažas, natiurmortas. Laikas su pamėgtu rankdarbiu prilygsta meditacijai“, – šypsosi moteris.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite